Partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis Rolandas Paksas neatmeta galimos politinės krizės, jeigu nė viena pusė nedarys nuolaidų.
Kaip jis vertina situaciją, į kurią valdantieji pateko teikdami V.Gedvilo kandidatūrą į ministrus?
Kaip įvykiai klostysis toliau, jei prezidentė D.Grybauskaitė užsispirs ir toliau netvirtins šios kandidatūros? Kokia tikimybė, kad premjeras Algirdas Butkevičius nusileistų šalies vadovei?
– Visa ši painiava atsirado dėl slaptų pažymų, kurių era tęsiasi jau nežinia kiek laiko.
Jau turėjome vadinamuosius juoduosius viceministrų sąrašus, skandalų dėl slaptų pažymų nutekinimo, pokalbių klausymosi. Vieną kartą tai reikia baigti, – mano R.Paksas.
– Tad kokia turi būti išeitis?
– Prezidentės pasirinktas kelias santykiuose su dabartine parlamentine dauguma, kad ir kokia ji būtų, niekur neveda.
Mano supratimu, vieno ministro pakeitimas kitu yra politinio susitarimo reikalas. Tai turėtų būti elementaru ir suprantama.
Teikti ministro kandidatūrą turi premjeras, o pažyma ar informacija, kurią parengė slaptosios tarnybos, arba kokie nors šnabždesiai yra viso labo papildoma informacija jam priimant sprendimą – teikti ar neteikti kandidatą.
Aš pats dalyvavau valdančiosios koalicijos politinės tarybos posėdyje, kuriame buvo kalbama apie V.Gedvilo kandidatūrą.
Darbo partijos atstovai tada klausė A.Butkevičiaus, ar jam tinka ši kandidatūra. Ji premjerui tiko, viskas vyko labai civilizuotai.
– Bet jau tuo metu D.Grybauskaitė, žinodama, kad Darbo partijos taryba renkasi V.Gedvilo kandidatūrą, siuntė labai aiškius signalus, jog būsimąjį ministrą norėtų rinktis iš daugiau kandidatų. Ar šiuo atveju prezidentės pageidavimai nėra svarbūs?
– Konstitucijoje labai aiškiai nurodyta, kaip skiriamas ir atleidžiamas ministras.
Ten neparašyta, kad prezidentė gali neskirti ministro. Jeigu premjeras, gavęs teikimą ir pagal įstatymus patikrinęs kandidatūrą, teikia ją prezidentei, ji neturi kitos išeities, kaip tik ją patvirtinti.
Aš suprantu, kad iki to momento premjeras ir šalies vadovė gali kiek nori aptarinėti galimas kandidatūras, ieškoti tinkamiausios, tartis.
Būna atvejų, kai aptartos kandidatūros netinka, tada ieškoma kitų.
Bet šiuo atveju buvo nueita kitu keliu – durys buvo atvertos pernelyg plačiai ir dabar lieka vadovautis tik įstatymais.
– Kokią įsivaizduojate šios istorijos atomazgą? Kuri pusė nusileis?
– Manau, kad teks sėsti prie stalo ir kalbėtis. Viena aišku – kad teks baigti pažymų erą, nes dabar Lietuvoje susidarė tokia keista situacija, kad nėra paskatų siekti aukščiausių postų valstybėje.
Juk užtenka tapti Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo departamento ar Generalinės prokuratūros vadovu ir taip vadovauti šaliai – jų pateikiamos pažymos dabar lemia, ar Seimo vicepirmininkas gali būti ministru, ar ne.
– Pasirodo, tas pažymas premjeras ir prezidentė dar ir skirtingai perskaito. Ar stebint tai įmanoma, kad šie pareigūnai galėtų susikalbėti ar susitarti?
– Privalo. Būtina rasti kokį nors kompromisą, kitaip situacija taps panaši į artėjančios politinės krizės užuomazgas. Jeigu valdančioji dauguma ir premjeras, įvertinęs visas aplinkybes, ryžtasi teikti kandidatą, o prezidentė jį atmeta, tai jau panašu į savotišką nepasitikėjimą.
– Neliko nepastebėta, kad ypač drąsiai praėjusią savaitę kalbėjęs A.Butkevičius po pirmadienį vykusio susitikimo su prezidente jau nebuvo toks ryžtingas ir prakalbo apie tai, jog tos pažymos galėjo būti nevienodos. Kaip vertinate premjero laikyseną šio skandalo metu?
– Premjerui šioje situacijoje išties bene sudėtingiausia.
Iš vienos pusės yra valdančioji koalicija su kandidatu, iš kitos – prezidentė. Ir jam tas gijas tenka sujungti.
Tam reikia didelių diplomatinių gebėjimų ir, manau, kad premjeras šioje situacijoje elgiasi solidžiai. Nežinau, kaip bus rytoj, bet šiandien jo laikysena man priimtina.
– Antradienį Seimas ėmėsi skubiai keisti Kriminalinės žvalgybos įstatymą, siekdamas numatyti galimybę, kad apie kandidatą pateikta slapta informacija galėtų būti paviešinta. Ar tai gali padėti išspręsti aukščiausius šalies pareigūnus į atvirą konfliktą įstūmusią problemą?
– Manau, kad tik iš dalies. Viena vertus, politikams nederėtų kištis į slaptųjų tarnybų reikalus, tačiau ir pastarosios neturėtų būti valdomos politikų.
Daromi įstatymo pakeitimai galbūt leis politikams apsiginti nuo kartais visiškai nepagrįstai metamų kaltinimų, bet manau, kad reikėtų labiau stiprinti parlamentinę kontrolę. Būtina išvalyti tokių pažymų prikimštus stalčius.
– Gal vis dėlto kaltos ne specialiosios tarnybos, iš kurių reikalaujama apie kandidatus pateikti viską, ką jos žino ar girdėjo. Gal būtų paprasčiau, jeigu slaptas pažymas gavę aukščiausi šalies pareigūnai jas vertintų kritiškiau?
– Tai ir noriu pasakyti, kad pažymose paminėti gandai šiuo atveju neturėtų būti lemiamas dalykas. Juk premjeras, įvertinęs gautą informaciją ir teikdamas kandidatą, prisiima už jį politinę atsakomybę.
