„Darbiečiai“, prieš savaitę metę iššūkį D.Grybauskaitei ir vis dėlto pateikę Seimo pirmojo vicepirmininko V.Gedvilo kandidatūrą, kuriai šalies vadovė iš anksto prieštaravo, trečiadienį vis dėlto atsitraukė.
Vydas Gedvilas pareiškė nebesieksiąs ministro posto – tačiau esą tik dėl stabilumo valstybėje ir valdžios viršūnėse, o ne dėl kažkokios slaptos pažymos, kuria grėsmingai mosikavo prezidentė.
Šį ginklą Dalia Grybauskaitė išsitraukė antrą kartą – iš pradžių juo pavyko pasinaudoti išstumiant iš posto visą būrį viceministrų.
Dabar sudorotas aukšto rango Darbo partijos veikėjas.
Šie abu šūviai buvo atlikti nepateikiant jokių įrodymų.
Įdomu, ar prezidentei dar kartą užteks šovinių tame pačiame ginkle.
V.Gedvilas pažadėjo savo garbę ginti teisme. Jeigu tai įvyktų, gal būtų proveržis kovojant su mistinėmis slaptosiomis pažymomis ir jų kurpėjais.
Gal tada visuomenė sužinotų, kas ir kodėl visą valstybę pavertė absurdo teatro scena.
Kodėl teisėsauga ir jos kaupiama bei politikams teikiama dažniausiai iš piršto laužta informacija tapo galingu įrankiu dorojant politinius oponentus?
Kaip tai įmanoma? Galbūt tai leidžia įstatymai? O galbūt teisėsauga ir ja manipuliuojantys politikai tiesiog savavaliauja?
Atrodo, situacija klostėsi taip: prezidentė ir premjeras, kaip ir apibrėžia įstatymai, gavo standartinę, apibendrintą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pažymą, kurioje tarnyba paskelbė, kad neturi jokių priekaištų kandidatui į ministrus pagal visus parametrus, kurie yra nustatyti Korupcijos prevencijos įstatyme.
Tų parametrų sąrašas baigtinis ir jie visi susiję su konkrečiais dalykais, nepaliekančiais daug vietos išvedžiojimams – ar kandidatas minimas kokiame nors tyrime, ar yra padaręs kokių nors nusižengimų, ar oficialiai įtariamas juos padaręs.
Tiesa, paskutinis punktas migločiausias: „įslaptinta informacija dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos“.
Tačiau ir šiuo atveju galima suprasti, kad tai siejama su asmens rengiamu ar padarytu konkrečiu nusikaltimu.
Kaip galima suprasti, prezidentė nebuvo patenkinta tokia STT pateikta išvada, todėl nedelsdama pasinaudojo įstatymuose numatyta galimybe pareikalauti dar papildomos informacijos apie tai, ką apskritai ir specialiosios tarnybos yra surinkusios apie kandidatą.
Tada ji ir gavo tą esą svarbiausią antrąją pažymą.
Pagal viešus premjero liudijimus lakoniškame tekste surašyti „galimi“ ir „manomi“ V.Gedvilo nusižengimai, kurie nutekėjo ir į viešumą, – galimas kandidatų į šiltus valstybės postus stūmimas, privataus vakarėlio finansavimas iš verslininkų kišenės, nakvynė viešbutyje už Krepšinio federacijos pinigus.
Pats V.Gedvilas visa tai kategoriškai neigia.
Kita vertus, galbūt pažymoje surašyti ne tie atvejai, kurie linksniuojami viešumoje?
Bet vis dėlto galima teigti, kad jie nėra tokie, kurie nurodyti Korupcijos prevencijos įstatyme.
Tad kaip tai suprasti? Kandidatas lyg ir švarus, turi teisę dirbti su slapta informacija, yra vienas Seimo vadovų, bet kartu visiškai netinkamas užimti ministro postą. Tai panašu į visišką absurdą.
Daug rimtesnė problema – kokiu būdu ta esą grėsminga informacija apie žmogų yra gauta? Ar jis ir jo aplinka buvo nuolat stebimi ar sekami?
Jei taip – kokiu pagrindu? Nejaugi Lietuva iš tiesų tampa visuotinio sekimo šalimi?
Ar tos žinių bei jų nuotrupos į teisėsaugos akiratį papuolė iš kitų tyrimų, kuriuose minimi kiti žmonės?
Jeigu buvo taip, lieka tas pats klausimas – kodėl ir kokiu pagrindu teisėsauga tas žinias ir jų nuotrupas vis tiek saugo, koks tos informacijos teisinis statusas?
Kodėl jos ištraukiamos iš užančio ir paleidžiamos į gyvenimą teikiant jas valstybės vadovams, kurie po to jas paverčia neperžengiamu barjeru trečiojo asmens karjeroje ir beveik nenuplaunama dėme jo reputacijai?
Galbūt iš tiesų yra taip, apie ką seniai kalbama politikos užkulisiuose, – esą teisėsauga prezidentės nurodymu tiesiog seka visus svarbiausius valdančiosios koalicijos asmenis.
Tiesiog seka tik todėl, kad šalies vadovė, esant reikalui, turėtų užantyje ką nors „grėsminga“.
Tai gali būti ir niekinė informacija, nes jos niekas – net pats kompromituojamas asmuo – negali nei matyti, nei patikrinti.
Visų šių absurdiškų gūžynių viršūnė – „žodinė informacija“, kurią, pasirodo, STT pateikė prezidentei, bet su kuria nesupažindino premjero.
Šis slaptųjų pažymų karas pažėrė daugiau klausimų nei atsakymų.
Matyt, pats laikas šį procesą stabdyti įstatymais, kitaip jis bus nevaldomas ir taps baisiu įrankiu dorojant politinius priešininkus ir griaunant demokratijos pamatus.
