Taip pat dažnai socialiniuose tinkluose minimas žodis „nuosprendis“, kuris automatiškai kelia asociacijas su teisėsauga ir galimais rimtais padariniais. 18–26 m. jaunuoliai, o teisingiau būtų sakyti, kad vyrai pačiame jėgų žydėjime, panikuoja ir verkšlena. Daugumos jų dar laukia medicinos komisijos patikrinimas ir galbūt pokalbis su atsakingu karo prievolės pareigūnu prieš tai, tačiau ašaros vis tiek liejasi laisvai.
Kaip teko pačiam įsitikinti įsivėlus į keletą visiškai bevaisių diskusijų socialiniuose tinkluose, yra dvi esminės nenoro atlikti pareigą tėvynei priežastys. Pirmiausia tai baimė. Atrodo, kad sovietinės kariuomenės palikti stereotipai yra gajesni, nei įsivaizduoja patys Lietuvos kariuomenėje tarnybą atliekantys vyrai bei moterys. Tačiau šiuo atveju baubas nėra toks baisus, kaip jį piešia.
Taip, tvarka ten griežta, o silpnavalių ir simuliantų niekas nemėgsta. Tiesiog daugelis Mokomajame pulke dirbančių instruktorių bando ir tokiems išdvasoms įdiegti supratimą apie discipliną ir pareigos jausmą. Natūralu, kad ne visiems įkandama, jog tai daroma dėl jų, ir dažnu atveju atmetimo reakcija gali būti labai stipri. Taip pat mobilizuojant kūną specialiai sukuriamos sąlygos, kai juntamas maisto ir miego stygius, tačiau kariuomenė yra vieta, kur kiekvieno žmogaus galimybių riba yra gerokai aukščiau įprastų civilinių 100 proc.
Ir tai tik bazinis kursas. Baigus jį daliniuose turbūt bus dar lengviau. Kad ir kaip ten būtų, įvaizdį reikia keisti. O čia žiniasklaidos atstovams tenka svarbus vaidmuo. Kita vertus, šiais laivo informacijos judėjimo laikais patriotiškai nusiteikę jaunuoliai apie gyvenimo sąlygas gyvenant kareivinių režimu sužino iš pirminių šaltinių ir kariuomenė jiems nėra mistinės pabaisos vardas, ištartas nesuvokiama kalba.
Nenoras eiti į kariuomenę taip pat susijęs su keistą kapitalistinį prieskonį turinčiu egoizmu. Užaugo karta, kuri save visuomenėje vertina kaip atskirą, absoliučiai nepriklausomą, todėl visišką veiksmų laisvę turintį elementą. Pagrindinis daugumos jų tikslas – kurti materialinę gerovę sau ir savo šeimai.
Didesnes nei vidutines pajamas gaunantiems jauniems vyrams ir be skaičiuotuvo aišku, kad žadama išmoka jokiu būdu negali atsverti tų pajamų, kurias jie praras būdami kariuomenėje. Jie taip pat žino, kad darbdavių mąstymas panašus, todėl natūralu, jog baiminasi prarasti darbo vietą. Yra ir gerokai žemiškesnių dalykų, tokių kaip patogesnė lova, riebesnis maistas ir moteris šalia.
O ir sportuoti gali tik tada, kai turi noro. Tarp tokių pseudoambicingų jaunuolių vyrauja nusistatymas, kad tegul mankštą daro ir Tėvynės ginti eina tie, kurie gauna juokingai mažas pajamas arba išvis jų neturi, gyvena mažesnį BVP sukuriančiuose rajonuose ir šiaip yra „runkeliai“.
O tuo metu stilingi didmiesčių jaunuoliai, apsirengę dizainerių drabužiais, įvairia chemija sutepę plaukus, depiliavę pažastis ir kitas kūno vietas, atlikę manikiūrą ir nusilakavę nagus, turi didesnių gyvenimo planų.
Jie sėdės biuruose stiklinėmis sienomis ir kals pinigus. Ir vis dėlto... Nenoras ginti savo moters, šeimos narių, savo miesto, savo tautos stebina. Tikiuosi, ne mane vieną.
