Žinoma, daug lengviau yra atsisakyti užjūrio žemių nei vadinamojo teritorinio vientisumo, net jeigu toks neva kontinuumas yra įgytas grobimų keliu, sulipdant imperiją iš gretutinių teritorijų su titulinės tautos dominavimu, tačiau Austrijos-Vengrijos pavyzdys rodo, kad labiau civilizuotos tautos sugeba atsikratyti imperinės sąmonės be sunkesnių trauminių pasekmių net ir panašiu atveju, atėjus laikui atsidalijant tai, kas kam priklauso. Žinia, rusai, savo imperinių kompleksų atsikratyti nesugeba, – nors tu ką, – ir, kaip atrodo, savo noru nesugebės to padaryti per amžius.
Gyvenimas šalia Rusijos, net ir puoselėjant savosios nepriklausomybės idėją, kaimyninei šaliai yra pavojingas dar ir dėl to, kad Rusija, kaip rodo daugiaamžė istorinė patirtis, yra demoralizuojantis geopolitinis veiksnys, neretai papirkinėjimų, klastos, melo, veidmainingos mimikrijos bjauriausio užkrato platinimo epicentras, spinduliuojantis į aplinką didžiausio moralinio pakrikimo dozes.
Jeigu norite, Rusija – tai milžiniškas nuodingas vabzdys, neretai per ilgą straublį suleidžiantis nuodus, o po to atslenkantis sudoroti aukos.
Taigi nelaikykite tik už anekdotinį pasakojimą jau girdėtos istorijos, kad XX a. pradžioje Lietuvos geografų draugijos prezidentas Kazys Pakštas kėlė atsarginės Lietuvos idėją, postringaudamas apie tai, kad, vardan mūsų populiacijos saugumo ir išlikimo, lietuviams reikėtų paieškoti kitos gyvenamosios teritorijos kiek įmanoma toliau nuo Rusijos, tarkime, daugumai lietuvių persikeliant gyventi į Madagaskaro salą, pervadinant naująją tėvynę Dausuva.
Pirmoji lietuvių mitologijos tyrinėtojo G. Beresnevičius knyga taip ir vadinosi – „Dausos“ . Tad verta žinoti, kad tikrąja to žodžio reikšme Dausos nėra, kaip dabar įprasta manyti, kažkokių nerealių svajonių krypties įvardijimas, ogi lietuvių pagoniškame tikėjime Dausomis buvo vadinama pomirtinio gyvenimo „teritorija“ su labai griežtomis kulto apeigų nuorodomis.
Ar K.Pakštas, vartodama pavadinimą Dausuva, turėjo galvoje tai, kad gyvenimas be Rusijos pašonėje gali būti prilygintas rojui, ar toks prasminis žaismas užgimsta be tarpininkų, tarsi pati tiesa žvilgtelėtų mums į akis, – to nežinau.
Ženkime toliau, dar toliau į priekį. Garsiausias šių dienų fizikas neseniai pareiškė, kad žmonija galės išlikti tik tokiu atveju, jeigu per artimiausią tūkstantį apsispręs palikti Žemę ir persikels gyventi į kitą planetą. Savo ruožtu mes jau dabar galime užrašyti savo priesaką ateinančioms Lietuvos kartoms : gerai žinokite vieną dalyką, kad emigracijos į kitą planetą atveju protingiausia būtų pasirinkti dislokacijos vietą kitoje planetos pusėje nei Rusijos naujakuriai.
Ne šių eilučių autorius pirmasis pabandė susieti Lietuvos politiką su kitos planetos įvaizdžiu. Tai daug anksčiau padarė Vytautas Landsbergis, kartą netikėtai prabilęs apie marsiečius, užplūdusius Žemės planetą.
O naujasis Landsbergio nemokslinės fantastikos pasažas yra pranašystė apie tai, kad 2016 metų Seimo rinkimus neišvengiamai laimės konservatoriai. Ną, nebent Marse!
Marse gyvena autofabai, t. y. būtybės ryjančios pačios save. Galimas daiktas, mūsų mieląjį V.Landsbergį įkando toks marsietis, perduodamas užkratą, nes pasenėjęs žymusis politikas veržiasi sunaikinti visa tai, ką pats anksčiau kūrė – Lietuvos teisinę sistemą Garliavos atveju, taip pat Tėvynė sąjungą – krikščionis demokratus, pasiųsdamas vadovauti šiai partijai savo anūką.
Įvardijus rusų keliamą permanentinio pavojaus problemą, nesunku bus pastebėti. kad geriausia išeitis minėtu atveju yra pabandyti atsitverti nuo Rusijos geležine užtvara, sukūrus kažką panašaus į atvirkštinę sieną nei buvo sovietijoje.
Sakote, kad dabar Europos sąjungos politika yra kaip tik orientuota į priešingą sienų pralaidumo praktiką, kartas nuo karto iš aukščiausių ES tribūnų skelbiant apie būtinybę skatinti paprastų rusų turizmą po Europa, tokiu būdu tikintis išplėsti dialogo kultūrą su rusiška populiacija. Tačiau būkime nepopuliarūs, bet logiški, prisimindami, kad daugeliui Rusijos politikos ir verslo atstovų yra neišduodamos vizos į ES šalis, o vadinamieji paprasti rusai dažniausiai yra ne mažesni šovinistai nei jų statytiniai, ką labai gerai iliustruoja V.Putino reitingai. Rusas Europoje yra panašus į valkatą, kuris žiūri į spindinčią vitriną, puoselėdamas svajonę išdaužti stiklinę pertvarą ir dykai pasiimti trokštamas gėrybes.
Kaip pasakoja antropologai iš pačių rusų tarpo, didžioji dauguma Rusijos vyrijos, ypač kaimų ir miestelių gyventojai dabar paprastai dėvi pusiau karišką kamufliažinę uniformą, vaikšto apsiklijavę įvairiausiai ženkliukais, savo identiteto užduotį suprasdami kaip bandito per pusę kareivos mentaliteto puoselėjimą. Taigi visiems į nauda išeitų, jeigu tokia fauna pasiliktų būti ir supūti savo aptvare.
Labai konkretus pavyzdys – Ukrainos problema išsispręstų savaime, jeigu tik šiai šaliai pavyktų užtikrinti sienų nepralaidumą su Rusija, drauge atsitveriant gelžbetoniniais fortifikaciniais įtvirtinimais nuo vadinamųjų separatistų anklavo.
O gal kas nors pasakys, kad Rusijos kaimynystė yra palankus faktorius lietuviško verslo plėtotei, įvertinus anos pusės rinkos platybių faktorių?
Tačiau vis tik reikėtų skirti tai, kas yra verslas, o kas savo ruožtu yra sugebėjimas pasinaudoti bizantiškos netvarkos teikiamomis galimybėmis. Jeigu dar neaišku, kas turima galvoje nurodant tokią priešpriešą, skaitykite M.Weberio studija „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“, o perskaitę lengvai sugebėsite atskirti verslo logikos ir etikos pavyzdį nuo paprasčiausios mažaprotystės.
V.Putinas yra Amerikos agentas, pasiųstas sukelti totalinį karą, po kurio pralaimėjusi Rusija sugrįš į siauras Maskvos kunigaikštystės rezervato ribas.
