„Jeigu šaukia, tai ir eik“, – toks trumpas vienuolio patarimas šauktiniams. Jis užjaučia šoko ištiktus jaunuolius ir jų artimuosius, tačiau pataria mamoms ir žmonoms nesijaudinti.
„Jeigu pas jus kas nors baladotųsi naktį prie langų, juk pažadintum sūnų arba vyrą ir sakytum – eik, pasižiūrėk, kas ten lauke. Pati bijotum, nes nežinia, kas ten yra. Bet negi gailėtum vyro, jei reikėtų apginti namus“, – vienuolis samprotauja, kad į valstybę taip pat turėtume žiūrėti kaip į didelius namus.
– Daugelis pašauktų jaunuolių pikčiausiais žodžiais keikia Lietuvos valdžią ir kariuomenę. Kaip turėtume į tai reaguoti?
– Netikiu, kad toks žmogus kalba nuoširdžiai. Tai yra šoko ištikto žmogaus kalbėjimas. Tas nenoras tarnauti kariuomenėje ilgai nesitęs, daugiausia – pora savaičių. Toliau turėsi susitaikyti. Geriausiai yra nesipriešinti, visiškai atsiduoti tam, kas vyksta. Tada žmogus suras, kuo kariuomenė gali būti pačiam naudinga.
Dar svarbu, kad merginos išlauktų, neišlakstytų kur nors. Bet čia juk Lietuva, jeigu išeisi tarnauti į Pabradę, vis tiek bus daugiausia pora šimtų kilometrų nuo namų.
Kai tarnavome sovietinėje kariuomenėje, mus išveždavo į Tolimuosius Rytus. Beje, net ir ten, okupantų kariuomenėje, tie dveji metai buvo mokykla. Kažin ar geriau jausdavosi tie, kurie atsiguldavo į psichiatrijos ligoninę ar susilaužydavo ranką, kad kaip nors nuo tarnybos išsisuktų.
– Norite pasakyti, kad net sovietinė kariuomenė nebuvo toks žalojantis dalykas?
– Vorkutoje tarnavome. Penkiasdešimties laipsnių šaltyje dirbdavome, krosiukus bėgdavome. Užsigrūdini taip, išmoksti ištverti skausmą. Iki tam tikro laipsnio skausmas yra naudingas – tai puikiai žino užsiimantys sportu. Gyvenime visada bus stiprių smūgių. Jei būsi jiems nepasirengęs, negalėsi pagelbėti nei sau, nei kitam.
Tik tas įstatymas nukrito kaip iš dangaus. Jeigu vyrai būtų šaukiami jau daug metų, niekas apie tai nekalbėtų. O dabar – šokas, dėl to šnekama apie „nubrauktus gyvenimus“.
– Vadinasi, nereikėtų iš jaunuolių šaipytis, kad jie bijo?
– Juk tai yra šokas. Tikrai visą gyvenimą pakeičia. Jaunuolis planavo stoti į universitetą ar išvažiuoti į užsienį. Sunku tuose asmeniniuose dalykuose susigaudyti. Jei jau mokykloje būtų tam rengiama psichologiškai, jis natūraliai įsilietų į šauktinių gretas.
Gali padėti tik supratimas, kad agresijos atveju reikės ginti tautą. Tada jau bus šaukiami visi. Ir ne laikas bus mokyti žmones šaudyti. Beje, kartais atrodo, kad moterys Lietuvoje į karą eiti būtų labiau pasirengusios negu vyrai – jos psichologiškai stipresnės.
Sužinojęs, kad Lietuvoje kas nors vyksta, iškart bilietą nusipirkčiau ir skrisčiau iš Pietų Korėjos į Lietuvą. Na, ir kas, kad aš vienuolis ir negaliu imti ginklo į rankas, – pasiprašyčiau į kokią ligoninę. Žmones gelbėčiau. Juk aš čia gimęs, čia mano protėvių žemė ir mano tėvai palaidoti.
– Dvasingi žmonės dažnai pasisako prieš pačią kariuomenę – esą jau pats kariuomenės buvimas palaiko žudymo idėją.
– Aš gyvenu Pietų Korėjos Respublikoje, kurioje kiekvienas vienuolis yra kareivis. Visi atlikę pusantrų ar dvejų metų privalomąją karo tarnybą. Ten yra paskelbta karo padėtis. Todėl vyrai kas tris mėnesius turi vykti į pratybas. Dėl to visi vienuoliai turi dar ir kareivišką uniformą. Apsirengia ją, nuvyksta į pratybas, o paskui grįžta į vienuolystę.
Svarbu, kad tiems, kurie priėmė įžadus nežudyti, nebūtų liepiama imti į rankas ginklo. Tačiau juk yra galimybė tarnauti kariuomenėje kitaip – galima būti sanitaru, dirbti kontoroje.
Prisimenu, kad budistų organizacija Lenkijoje išduodavo pažymas jaunuoliams, kad jie yra religinės bendruomenės nariai, priėmę tam tikrus įžadus. Jei žmogus turėdavo tą pažymą, kariuomenėje jam neduodavo ginklo. Ta budistų bendruomenė tapo labai populiari, net mamos į ją siųsdavo savo vaikus.
– Kaip dabar nuraminti šauktinių mamas, kurios jau išgyvena dėl sugadinto vaikų gyvenimo?
– Mamoms stresas buvo daug didesnis, kai Afganistane prasidėjo karas ir iš Baltijos šalių ten siųsdavo jaunuolius kaip mėsą. Kas grįždavo, kas negrįždavo. Ar tais laikais diskutavome kaip dabar?
Tai buvo karas. O dabar darome taip, kad karo nebūtų. Čia svarbu suvokti – mes nerenkame karių dėl to, kad ruošiamės užpulti Iraną. Mes rengiamės apsiginti, jei kas nors nutiktų. Čia visai kita funkcija.
Aišku, mama yra mama. Kiekviena mama nori savo sūnui to, kas geriausia. Man labiau patinka įsivaizduoti, kaip mama sulaukia grįžtančio sūnaus. Pamato, kad veidas neišpurtęs, o tokie raumenukai padžiūvę. Sako: „Sūneli, eik valgyt.“ O jis tvirtai atsako: „Nebijok, pavalgysiu.“ Visai ne taip, kaip anksčiau: „Man neskanu, gal turi ko nors kito.“ Mama mato tą pasikeitimą. Pati pradeda savo sūnų vadinti šeimos gynėju.
Žinoma, šaukštas deguto sugadina visą statinę. Kariuomenė turi būti aukšto lygio. Dėl to reikia viešinti, kaip ten viskas vyksta.
– Ar gali būti, kad dabar viskas priklauso nuo to, kiek pagarbiai su jaunuoliais kariuomenėje bus elgiamasi?
– Taip, už kiekvieną pasityčiojimą iš jauno kareivio turi būti griežtai baudžiama. Ne iš žmogaus turi būti reikalaujama: „Tu turi būti geras.“ Priežiūros sistema turi būti tokia, kad nestatutiniai santykiai net nebūtų įmanomi.
Svarbiausia, kad kariuomenėje būtų autoritetų. Mūsų karininkai ir generolai turi būti tvirti vyrai, į kuriuos pasižiūrėję jaunuoliai patys norėtų tokie tapti. Jie turi laikytis žodžio.
Ir ką – dabar labai malonu, kai einu Šiauliuose ir sutinku žmones, kurie skraido tais lėktuvais ir gina mus? Išgėrusius. Ne tik kad gina mus, bet ir mūsų merginas „kabina“. Ar mes patys negalime apsiginti? Gėda.
