Įsiprašyti į erdvius G.Dauguvietytės namus Vilniuje ant Tauro kalno nėra paprasta. 88 metų menininkė savo keturių kambarių bute jau nerengia triukšmingų vakarėlių, vengia varginančių svečių viešnagių.
Geriausias jos bičiulis – plataus ekrano televizorius, gautas dovanų 2011 metais. Tada „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“ jai skyrė Metų moters titulą. Kai po metų žiemą Galina prie namų paslydusi susilaužė koją, šiuolaikinis televizorius jai tapo tikru išsigelbėjimu.
Garbaus amžiaus moteris rytais jį įsijungia, kad sužinotų, kas pabrango, kokių naujų mokesčių, baudų ar draudimų prigalvota.
„Tuoj baus ir už tai, jei tualete nuleisime per daug vandens“, – skardžiai sukikeno Galina. Vakarais ji pasižiūri žinių laidą ir mėgaujasi gero kino desertu – renkasi juostas pagal tai, kokie aktoriai vaidina: „Jei geras aktorius, tai šūdo nevaidins ir pigiai neparsiduos.“
Neseniai G.Dauguvietytei ėmė patikti seną žmogų suvaidinęs Holivudo stipruolis Silvesteris Stallone, nors anksčiau jo nemėgo.
O štai gražuolio aktoriaus Brado Pitto, kuriuo anksčiau žavėjosi, ji gaili: „Jis tapo meilės vergu. Susirado gražią bobą (aktorę Angeliną Jolie. – Red.) ir turi rūpintis būriu vaikų. Ji grįžusi namo rado jį ant sofos geriantį alų, tai iškėlė skandalą, kodėl neprižiūri atžalų. Aš juo dėta su alaus buteliu būčiau davusi jai per galvą.“
Aktores sieja panašumai
Pakvietusi žurnalistę į senoviniais baldais apstatytą svetainę, namų šeimininkė mostelėjo ranka į balkoną: „Koks iš jo gražus vaizdas atsiveria į sužaliavusį parką! Bet ten rūkyti jau neinu – politikai kalba, kad draus rūkyti balkonuose.“
Pasiūliusi prisėsti G.Dauguvietytė ir pati patogiai įsitaisė ant sofos – čia ji žiūrėdama televizorių praleido daugybę dienų, kol gijo sulaužyta koja.
Priešais juodavo pianinas, kurio ji nekenčia ir vadina kankinimo įrankiu, – motina aktorė Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė vertė dukterį groti nuo ryto iki vakaro.
„Ar girdėjai, vis dėlto Marilyn Monroe mirė ne sava mirtimi, o buvo nužudyta“, – palingavo elegantiškai į kuodą susegtas geltonas garbanas G.Dauguvietytė. Kodėl jai taip rūpi tragiško likimo amerikietė? Mintyse ėmiau skaičiuoti abiejų aktorių amžių – jos gi gimė tais pačiais metais! Ir abi jaunystėje buvo pašėlusios, turėjo linksmą ir romantišką sielą.
Ir Marilyn, ir Galina greitai įsimylėdavo. Viena tokių meilių amerikietei baigėsi tragedija. Vos taip nenutiko ir Galinai.
„Kai mane jauną ir gražią kavalierius pametė, man tai buvo baisi tragedija, norėjau pulti po traukiniu kaip romano herojė Ana Karenina“, – atsiduso jaunystėje grožiu spinduliavusi moteris.
Eina iš proto dėl lenktynių
Laikas paženklino G.Dauguvietytės veidą, tačiau nepakeitė linksmo būdo. Todėl jai įdomiau bendrauti su jaunesnėmis moterimis nei su bendraamžėmis, kurios daug plepa apie ligas ir anūkus. Nuo tokių kalbų ją pykina – apie sveikatos bėdas verkšlenti nuobodu, o vaikų ir anūkų neturi.
Pastaruoju metu Galina vengia ir nacionalinio transliuotojo laidų – jai atrodo, kad ten per daug kalbama apie karą ir per daug meldžiamasi.
Mieliau ji žiūri kanalus, kurie rodo „Formulės 1“ lenktynes.
Nors niekada neturėjo automobilio ir nemoka vairuoti, Galina dėl šių lenktynių eina iš proto. Tada jai geriau neskambinti, nes telefonas būna išjungtas.
Mūsų šalies ir viso pasaulio įvykius, politikų pareiškimus G.Dauguvietytė stebi skvarbiu, daug gyvenimo audrų ir švenčių mačiusiu žvilgsniu. Duodama išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“ apie šių dienų aktualijas ji nesirinko žodžių ir negailėjo kritikos politikams.
Sukrėtė profesoriaus žodžiai
– Galina, kai tarėmės dėl interviu, jūs sakėte, kad nieko nebijote. O karo, apie kurį dabar tiek daug kalbama?
– Atsakysiu kareivio Šveiko žodžiais iš čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko romano. Karas yra nuostabus dalykas, nes, be gerų žmonių, žūsta tinginiai ir žulikai. Knyga apie Šveiką buvo mano paskutinio vyro Jurgio mėgstamiausia.
Karą mačiau savo akimis. Tai viena priežasčių, kodėl jo nebijau. O antra priežastis – jo dabar nebus ir aš jo tikrai nesulauksiu.
Kariuomenė mūsų šaliai reikalinga, bet jeigu didelė valstybė norėtų, tai per penkias septynias valandas mus užimtų.
Praėjusio amžiaus pradžioje, kai prezidentu buvo Antanas Smetona, sklandė anekdotas: „Lietuvą pagrasino užpulti rusai. A.Smetona paprašė Latvijos prezidento Karlio Ulmanio padėti ginklais. Šis paklausė: „Atsiųsti vieną tanką ar abu?“
– Manote, kad per daug gąsdinama karu?
– Dabar niekas nenori veltis į didelį karą, o triukšmas keliamas specialiai. Didžiąsias valstybes – ir rytinę, ir vakarinę – laikau vienodais žulikais.
Rusija sukėlė triukšmą Europoje, o Amerika – Afrikoje.
Kiek daug kalbama apie Libijos pabėgėlius! O juk anksčiau toje šalyje žmonės gyveno gerai – iš smėlynų buvo sukurtas žydintis sodas, mokslas ir gydymas buvo nemokami, vaikams vos gimus skirdavo pensijas iki gyvos galvos. Tuos žmones įvėlė į karą, jie ėmė bėgti į Europą. Jei būtų mano valia, aš tuos pabėgėlius siųsčiau į Ameriką, tegul ji rūpinasi.
Ir Lietuvoje dabar per daug propagandos apie karą. Manau, ji nereikalinga. Jauni žmonės turi norėti ne kariauti, o gyventi, kurti, auginti dorus vaikus.
Ir tarnyba kariuomenėje vyrukams labiau reikalinga ne karui ruoštis, o kad atsikratytų narcisizmo.
Anksčiau vokietės mėgdavo sakyti: „Bučkis su vyru be ūsų – tai ne bučkis. O vyras, netarnavęs kariuomenėje, nėra tikras vyras.“
– Vis dėlto ši tema jums skaudi, jūsų šeima nukentėjo?
– Taip, man teko apkasuose nuo bombų slėptis. Skaudžiausia, kad vos prasidėjus karui mano tėvą (režisierių, dramaturgą, aktorių, pedagogą Borisą Dauguvietį. – Red.) norėjo sušaudyti.
Todėl sutikusi profesorių Vytautą Landsbergį paklausčiau, kodėl Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius prieš porą metų buvo perlaidotas kaip didvyris.
Per jo laidotuves Kaune V.Landsbergis pasakė gražią kalbą, esą J.Ambrazevičius buvo vos ne Nepriklausomybės gimdytojas. Iš tiesų jis buvo fašistas!
Atėjus į Lietuvą vokiečiams mano tėvas buvo įskųstas, kad vadovavo teatrui, kuriame vaidino žydų aktorių. J.Ambrazevičius visus teatro aktorius ir mano tėvą liepė uždaryti į getą ir sušaudyti. Juos išgelbėjo tėvo mokinė, aktorė, kuri buvo įtakingo vokiečio meilužė.
Mano senelis Pranas Dauguvietis buvo Panevėžio apskrities viršininkas ir teisėjas. Senelis turėjo dvarą ir didelį ūkį. Jis savo sūnų, mano tėvą, skubiai pasiuntė į Žagarę dirbti dvaro administratoriumi.
Aš buvau tų įvykių liudininkė. Todėl susitikusi V.Landsbergį paklausčiau: „Vytai, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, aš buvau jau paauglė, o tu – dar mažas vaikas. Tu nematei, kas tada vyko. Tai kodėl žmogų, kuris norėjo pasiųsti į mirtį mano tėvą, dabar perlaidojai kaip didvyrį?“
Nuo draudimų – tik blogiau
– Vyresnio amžiaus žmonės linkę mokyti jaunesnius, o jūs niekada nepamokslaujate. Vis dėlto, ar jus kas nors stebina?
– Manęs jau niekas nestebina. Aš gyvenu naujoje epochoje ir viską joje priimu.
Žinoma, kartais atrodo, kad ji per daug palaida, o kartais – kad per daug visko negalima.
Pavyzdžiui, daug kalbama, kaip drausti alkoholį, mažinti jo vartojimą. Suprantu, žmonės geria daug. Aš dabar jau nesu gėringa, atūžiau ir atbaliavojau, todėl galėčiau pamokslauti. Bet aš pamokslų nesakau. Manau, kad tų, kurie nemoka gerti, jokiais draudimais nesustabdysi.
Pavyzdžiui, aš niekada nepersigėriau ir niekada nepavėlavau į darbą. Ir gerdavau tik tai, nuo ko kitą dieną neskaudėdavo galvos ir būdavau viso proto.
Nuėjusi išmesti šiukšlių prie konteinerio pabendrauju su benamiais, renkančiais butelius. Jie dabar gražiai apsirengę. Bet jų toks gyvenimo būdas. Vargu ar galima jėga priversti jo atsisakyti.
– Siekiama nuo kitų metų uždrausti alkoholiu prekiauti degalinėse. Yra manančiųjų, kad tada sumažės avarijų, kurias padaro girti vairuotojai.
– Nė velnio! Man atrodo, kad parduotuvėse ir degalinėse daugiausia perka inteligentai.
Jūs važiuojate su vyru iš Palangos ir pakeliui nutariate, kad grįžę namo išgersite šampano arba konjako. Sustojate ir nusiperkate degalinėje.
O valkatos ir kaimo bernai, lakstantys girti, ten neperka. Pastarieji geria visokį pigų bizalą ir, manau, gers toliau.
Juo daugiau bus draudžiama, tuo bus tik blogiau.
– Galina, gal jūs nematėte skaudžių dramų, dėl kurių kaltas alkoholis?
– Ilgametė mano namų tvarkytoja, puiki darbšti moteris, užaugino du vaikus.
Sūnus baigė mokslus ir jau dirba, o duktė su vyru įsikūrė Londone, ten kepa picas, gerai uždirba ir laimingi laukiasi vaikelio.
Tvarkytojos vyras, buvęs tremtinys, nuo ryto iki vakaro geria odekoloną. Jie oficialiai išsiskyrę, bet moteris vis tiek jam perka cigaretes. Kartą paklausiau jos, kaip gali su tokiu žmogumi gyventi. O ji atsakė, kad jai jo gaila, nes yra jos vaikų tėvas.
– O jums ko nors gaila?
– Man gaila tik kaimo žmonių. Ten viskas sugriauta, gamyklos – taip pat. Griauti gerokai lengviau nei pastatyti.
Dirbau kino studijoje, kronikos skyriuje. Filmavau, kai 1972 metais Kryžkalnyje statė paminklą „Kryžkalnio motina“ – lietuvę, laikančią ąžuolo šakelę. Ir dabar akyse matau, kaip ją kėlė, statė.
Už ką ją reikėjo susprogdinti?! Tai vandalizmas! Ji nelaikė jokio sovietinio ženklo – nei kūjo ar pjautuvo, nei žvaigždės. Ji buvo graži. Pro ją važiuodama jausdavau didelį malonumą, panirdavau į prisiminimus. Man sakė, kad niekaip negalėjo išsprogdinti pamatų. Ot gerai pastatyti!
Jei susprogdino paminklą, turėjo susprogdinti ir kelią Kaunas–Klaipėda, nes jis prie sovietų buvo nutiestas specialiai karui – kad galėtų leistis lėktuvai.
Gerai, kad Jonavoje nesugriovė azoto gamyklos, o juk irgi norėjo!
Laimė, dar yra verslininkų, kurie gelbėja gamyklas, verslą. Man gaila amžinatilsį Bronislovo Lubio – galite mane užmušti, bet aš netikiu, kad buvęs „Achemos“ vadovas mirė sava mirtimi. Manau, kad jį kažkas pašalino.
