Tokį sprendimą Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, atsisakiusi nagrinėti Lietuvos institucijų prašymą, paskelbė be teismo, kuris įvyks tik rugpjūčio pabaigoje.
Lietuvai buvo grąžinti į Norvegiją siųsti oficialūs dokumentai, įrodantys, kad vaiko močiutei paskirta laikinoji vaiko globa ir ji turi visas galimybes auginti anūką.
„Barnevernet“ motyvas – vaiko grąžinti močiutei nėra juridinio pagrindo, nes jis nuo 2011 metų gyvena Norvegijoje su motina.
Be to, turtingoji Norvegija teigė negalėsianti patikrinti, kaip vaikas globojamas Lietuvoje, nors jo globai Norvegijoje bus išleisti didžiuliai pinigai.
Prezidentės neišvydo
„Gavus tokį norvegų atsakymą man liko paskutinė viltis – kreiptis į prezidentę Dalią Grybauskaitę ir prašyti, kad ji į šią istoriją įsikištų kaip šalies vadovė.
Ir norvegai buvo pasiuntę tokią žinią, kad konfliktas dėl Lietuvos piliečio galėtų būti išspręstas valstybiniu lygiu. Du kartus skambinau į Prezidento kanceliariją prašydama susitikimo.
Abu kartus man buvo atsakyta jog prezidentė nepriims, nes Konstitucija nenumato, kad prezidentė priiminėtų eilinius piliečius.
Labai nustebau – juk mažo mūsų piliečio atėmimas, nenurodžius svarbių priežasčių, yra ne mano asmeninis, bet jau valstybinis reikalas.
O prezidentė juk atsako už užsienio politiką“, – nusivylusi kalbėjo 64-erių R.Stašienė, nebetekusi vilties susigrąžinti anūką.
Prezidentūros atsakymas nustebino ir Seimo narį, teisininką Artūrą Paulauską: „Konstitucija nieko nesako apie prezidento susitikimus ar priėmimus. Jeigu politikas nebendrauja su žmonėmis, jis yra savižudis. Žmonės ir renka prezidentą, kad prireikus galėtų prašyti pagalbos.
Aišku, visų norinčiųjų nepriimsi. Bet šio mažojo Lietuvos piliečio istoriją seka visa šalis, ji tapo mūsų užsienio politikos dalimi.
Prezidentė šiuo atveju galėtų daug padėti, jei panorėtų.“
Norvegijoje – sava tvarka
Kaip Norvegijoje gyvena iš tėvų atimti mažieji Lietuvos piliečiai? Kokia šių vaikų dabartis ir ateitis? Be norvegų atsakymų, kad pasirūpinta „vaiko gerove“, nei jo tėvai, nei gimtoji Lietuva nieko daugiau nežino.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė apie tai kalbėjosi su Kauno technologijos universiteto Socialinės atsakomybės tyrimų centro direktore, profesore, habilituota daktare Žaneta Simanavičiene, kurios mokslinių tyrimų objektas yra ir Norvegijos vaiko globos institucijos.
– Profesore, ką tik 7-mečio Gabrieliaus močiutė R.Stašienė gavo Norvegijos institucijų atsakymą, kad vaikas nebus perduotas jos globai, nors to prašė ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnybos.
Kodėl Norvegija taip užsispyrusi pažeidžia Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją? Kuo vaiko artimi giminės blogesni už svetimą norvegų šeimą?
– Nustatyta, kad iš tėvų atimto vaiko raidai geriausia, jei jis auga pas gimines, dažniausiai – senelę iš motinos pusės. Taip yra Ispanijoje, Italijoje, Australijoje – net 75 proc. vaikų atiduodami artimiesiems.
Norvegija to nedaro, nes mano, kad pas gimines vaikas patirs tas pačias problemas kaip pas tėvus. Bet visose Vakarų šalyse stiprėja perėjimas nuo globėjų prie giminių.
Tai susiję ir su 2008 metų krize, kai institucijoms ėmė trūkti pinigų. Atiduoti giminėms – pigiau.
– Tad Norvegijai pinigų dar netrūksta. Ar tiesa, kad vaikų globa ten yra verslas, nors Lietuvos specialistai taip ją giria?
– Taip, „Barnevernet“ yra brangiausia Norvegijos sistema – iš šalies biudžeto kasmet gaunama daugiau nei 1 mlrd. eurų.
Vaikui mokslai neberūpi
– Mažasis Gabrielius, kurio gerovė esą užtikrinta, po dramatiškų įvykių, kai buvo sulaikytas Švedijos kelte ir atskirtas nuo dėdės, po to neteko teisės matyti motinos, esą lanko mokyklą.
Ar tokio vaiko galvoje dar yra vietos mokslams?
– Nedaug. Jis yra susinervinęs, dažnai ir kamuojamas sunkios depresijos, gauna vaistų. Jokio mokymosi nėra. Nutrūkęs mokymosi procesas niekada nebebus normalus, nes nuolat keisis jo gyvenamoji vieta ir globėjai.
Tyrimai rodo, kad tik penktadalis vaikų gali pradėti mokytis.
Bet „Barnevernet“, matyt, nemato problemos, nes pagal Norvegijos įstatymus pareigos vaikams mokytis nėra.
Sukūrė uždarą sistemą
– Tuo vieninteliu teiginiu „viskas dėl vaiko gerovės“ norvegai pateisina vaikų atėmimą iš tėvų. Ką jis reiškia ir kas gali pakontroliuoti, kokia to vaiko gerovė?
– Teiginys, kad vaikai paimami dėl jų gerovės, yra mistifikacija ir nieko nereiškia. „Barnevernet“ sistema yra uždara, nepasiekiama kontrolei iš išorės. Ne tik tėvai, bet ir norvegų visuomenė negali žinoti, ar tikrai izoliuotiems vaikams yra geriau.
Ne paslaptis, kad vaikai ten faktiškai neturi nei kam pasiskųsti, nei su kuo pasitarti.
Tarp tų vaikų mirštamumas nuo smurto yra penkiskart dažnesnis, o savižudybių rizika 4–5 kartus didesnė už bendraamžių.
Institucijose su prievarta jis susiduria visą laiką. Pas tėvus vaikas jau nuo 3 metų išmokytas pasakyti: „Aš pats nuspręsiu.“ Pas globėjus jam spręsti nebereikia – gali rinktis tarp „multikų“ ir žaidimų, nes yra ne vaikas, o klientas.
– Bet norvegų institucijos nuolat akcentuoja, kad Norvegijoje vaikai yra vieni laimingiausių pasaulyje. Kaip ten nustatoma ta laimė?
– Gal laisvėje gyvenantys vaikai ir laimingi. Bet ne „Barnevernet“ auklėtiniai.
Norvegijos švietimo ir mokslinių tyrimų instituto (NOVA) mokslininkai teigia: „Globoti perduoti vaikai negali vystytis kaip jų bendraamžiai, jie atsiduria tarp tų kelių procentų gyventojų, turinčių blogiausius rodiklius.“
– Bet patys norvegai problemos nemato?
– Dėl „uždarų durų politikos“ visuomenė to nemato ir todėl nesijaudina. Problemos lyg ir nėra.
„Barnevernet“ statistika skelbia, kad jų globoje yra tik 1 proc. norvegų vaikų ir 2 proc. – imigrantų. Todėl likę tėvai gali tvirtinti – daug metų auginame vaikus Norvegijoje ir su „Barnevernet“ nesusidūrėme, o blogiems tėvams taip ir reikia. Tokia nuomonė plačiai pateikiama „Barnevernet“ kritikams.
– Plačiai aiškinama, jog „Barnevernet“ auklėtiniai gyvenime turės gerą galimybę – bus ilgai aprūpinti, gaus gerą darbą. Tai tiesa?
– Ne. „Barnevernet“ problemos ir išlenda vaikams sulaukus 18 metų.
Jie, įpratę niekuo nesirūpinti, atsiduria ant ledo.
Tada pagal įvairias programas pradedami mokyti, kaip gyventi vienam, kaip apsipirkti.
Kasmet apie 1000 „Barnevernet“ klientų sulaukia 18 metų. Dauguma jų tampa kitų Norvegijos socialinių tarnybų klientais. Didesnė pusė yra sutrikusios psichikos, serga depresija, vartoja narkotikus, tampa nusikaltėliais, apie 13 proc. miršta nesulaukę 30-mečio.
Tik šeštadalis grįžta pas biologinius tėvus, tačiau visiems reikia tolesnės pagalbos. Tai – NOVA mokslininkų teiginiai.
– Vis dėlto kas yra tie „Barnevernet“ organizacijoje auginami vaikai?
Ar yra tiesos, kad Norvegijai reikia lietuvių ar kitų imigrantų vaikų?
– Ekonominiai imigrantai Norvegijoje yra tas sluoksnis, kuris stengiasi kabintis į vidurinę klasę.
Žmonės yra motyvuoti, nes atvyko pagerinti savo šeimos gyvenimo, net žalingų įpročių turi mažiau nei vietiniai.
Jų vaikai kelia mažiausiai problemų, neturi polinkio į kriminalus, todėl gerai vertinami globėjų ir visada bus įvaikinti. Todėl „Barnevernet“ išplėtė smurto sąvoką ir ieško priekabių šviesiose vietose.
Smurtas jau yra reta vaikų paėmimo priežastis. Tėvus iš pusiausvyros išmuša iš psichologijos vadovėlių išrašyti darbuotojų reikalavimai – pavyzdžiui, „akių kontakto nebuvimas“.
Nuo 2013 metų vaikų paėmimas supaprastintas – nebereikia įrodymų, užtenka nustatyti, kad tarp vaiko ir mamos „nėra prisirišimo“. Ir vaikas jau bus pririštas kitur.
Paimtas iš šeimos vaikas yra jau užbaigtas darbas ir jo likimas „Barnevernet“ nebedomina. Vaikai perduoti į „saugią aplinką“. Saugią, nes aptvertą.
