Ar ji ir toliau bus nebesutaikoma? Kad būtų išvengta tokio pavojaus, pirmiausia reikia kuo mažiau agresyvios ir tiesmukos ultrapatriotinės propagandos, žeminančios tuos, kurie akimirksniu neišsitempė su ranka prie kepurės snapelio pirmosiose gretose ar išvis atsisako į jas stoti.
Krašto apsaugos ministerija šią savaitę paskelbė per 36 tūkst. jaunuolių, kuriems – nuo 19 iki 26 metų, sąrašą. Iš jo planuojama rudenį į pradinę karo tarnybą pašaukti apie 3 tūkstančius.
Ministerijos vadovai ir kariškiai neslepia, jog sudarė tokį didelį sąrašą būtent todėl, kad turėtų apsčiai rezervo. Pavyzdžiui, 2008 metais iš karto prisistatė tiktai apie 40 proc. pašauktųjų, o tinkamų tarnybai buvo vos 30–35 proc.
Žinoma, politikai ir kariškiai viliasi, kad dabar padėtis pasikeitusi į gerąją pusę – jaunimas tapo ir sveikesnis, ir patriotiškesnis. Svarbus, suprantama, yra ne tik jaunimo, bet ir visos visuomenės patriotinis pakilimas, kuris turėtų būti kur kas didesnis nei prieš septynerius metus.
Pirmiausia dėl kylančios Rusijos grėsmės. Tokias tendencijas rodo įvairios visuomenės nuomonės apklausos. Tačiau, tiesą sakant, jos teigia ir tai, kad tikrai daug gyventojų – nuo ketvirčio iki trečdalio – vis dėlto neremia pagrindinės valstybės linijos nei dėl Rusijos, nei dėl Ukrainos, nei dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo.
Taigi nieko keista, kad pradėjus skelbti šauktinių sąrašus kilo pasipiktinimo banga. Daugelis jaunuolių puolė skųstis, kad griūva jų gyvenimo planai, nukentės ne tik jų karjera, bet ir materialinė gerovė, kad jie apskritai nenori paklusti tokiai valstybės prievartai.
Pasklido žinių ir apie tai, kad būsimi šauktiniai jau dabar prisigalvoja įvairiausių – ir išradingų, ir kvailų – būdų, kaip įtikinti komisijas, jog nėra tinkami kariuomenei.
Žinoma, tuojau pat kilo reakcijos į šią reakciją banga – galbūt net didesnė. Imta audringai tyčiotis iš „bailių“ ir „nevėkšlų“, kaltinti juos parazitavimu ant valstybės kūno ir kone valstybės išdavyste.
Aukšti politikai badė pirštais į kai kurias užsienio valstybes – pirmiausia, aišku, į Izraelį, kur visi vaikinai ir merginos tiesiog veržte veržiasi prie ginklo, o jį nešioti – garbė.
Krašto apsaugos ministras J.Olekas skubiai išleido įsakymą, pagal kurį nuo privalomosios karo tarnybos atleido Lietuvą garsinančius sportininkus, menininkus ir mokslininkus. Mat tai, kad tarp galimų šauktinių pateko garsaus jaunimo iš šių sričių, taip pat sukėlė šurmulį.
Bet ar buvo galima tikėtis, kad nekils neigiamos reakcijos į prasidėjusį šaukimą banga, turint omenyje tai, jog iki tol iš esmės nevyko beveik jokia parengiamoji informacinė kampanija ir bendravimas su visuomene. O ir pats sprendimas grąžinti šauktinius valdžios viršūnėse buvo priimtas iš pradžių slapta, o po to – ypatingos skubos tvarka.
Kad tokiam žingsniui nebuvo tinkamai pasirengta, rodo ir skubūs įsakymai darant išimtis. Tačiau agresyvi reakcija į tarnauti nenorinčių jaunuolių skundus ir tiesmuka propaganda tik dar blogina padėtį ir supriešina visuomenę.
Akivaizdu, kad tai pakeistų tik kalbėjimas, valstybės auklėjamoji ir informacinė kampanija bei programos, pirmiausia nukreiptos ugdyti pilietiškumą, kelti kariuomenės autoritetą. Be to, tai, kad visa visuomenė nedėvi vienos uniformos, – ne tik natūralu, bet ir sveika. Tačiau, aišku, norisi ir reikia siekti, kad kur kas didesnė jos dalis tapatintų save su valstybe, suvoktų pareigą jai ir būtinybę ją ginti.
Tačiau šią savaitę tie, kurie visuomenės akyse tai valstybei pirmiausia ir atstovauja, toliau vertė ją absurdiško spektaklio „Surask ministrą pažymų miške“ scena.
„Darbiečių“, kurie nepaisė nei prezidentės D.Grybauskaitės išankstinių signalų, nei premjero A.Butkevičiaus įkalbinėjimų, pateiktas kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus, Seimo pirmasis vicepirmininkas V.Gedvilas šią savaitę vis dėlto atsiėmė savo kandidatūrą.
Lieka tik spėlioti, kodėl – ar „darbiečiai“ vis dėlto nusprendė nebetęsti kaktomušos su prezidente ir nebelaikyti jos įkaitu premjero, ar V.Gedvilą vis dėlto įtikino atsitraukti apie jį pateikta kažkokia nauja slapta informacija, kurią žodžiu premjerui persakė prezidentė, o paskui šis raštu gavo iš Specialiųjų tyrimų tarnybos.
Tai buvo jau trečia „pažyma“ šioje istorijoje. Pirmoji – ta, kuri nepatiko prezidentei, nes joje buvo parašyta, kad pagal įstatymo nustatytus kriterijus V.Gedvilas yra nepriekaištingos reputacijos.
Antroji – ta, kurios prezidentė pareikalavo neva „nepakakus informacijos“ ir kurioje neva buvo prielaidų, kad V.Gedvilas vis dėlto gali būti kažkuo nusikaltęs ar susitepęs.
Ar normali tokia padėtis, kai politikai gali šitaip manipuliuoti teisėsauga, kuri savo ruožtu neaišku kokiu juridiniu pagrindu vis dėlto turi „kažką“ užantyje?
Bet politikams, akivaizdu, vietoj šio valstybės sveikatingumo klausimo pirmiausia rūpi vietiniai galios žaidimai – „darbiečiai“ vis dėlto stengiasi prastumti naują savo ministrą, kurį kažkodėl slepia po devyniais užraktais,
Prezidentūra, žinoma, stengsis to neleisti, premjeras laviruos. O valstybės ir teisėsaugos gynyba nuo savivalės ir manipuliacijų – buvus nebuvus.
