Šeštadienį Baltijos jūroje pradingo vienmotoris lėktuvas su dviem pilotais. Kas būtų buvę, jei būtų nukritęs keleivinis laineris? Kokia panika ir informacinis chaosas būtų kilęs taip neatsakingai valdant komunikaciją?
Pasak prezidentės, sprendimus dėl žmonių paieškos jūroje priima ir gelbėjimo darbus organizuoja Lietuvos karinių pajėgų Jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centras. Nelaimės atveju būtina sutelkti visus turimus valstybės institucijų pajėgumus.
Atsakingos tarnybos nebuvo pasiruošusios?
Pasak žinomo aviatoriaus Vido Kaupelio, nors jis ir ne komunikacijos specialistas, tačiau pastarosiomis dienomis buvo galima matyti visišką atsakingų tarnybų „komunikacinį fiasko“. Pasipylė gandų ir vienas kitam prieštaraujančių pranešimų srautas.
„Iš to, kas matyti, nebuvo pasiruošta. Krizių valdymo mokslas yra labai aiškiai apibrėžtas. Komunikacijos valdymas yra tų krizių ir valdymo metodikų neatsiejama dalis. Iš to, kas matoma, arba tos metodikos yra neįdiegtos, arba jų yra nesilaikoma. Iš to kyla visos pasekmės“, – pasakojo V.Kaupelis.
Efektyvi, savalaikė ir reguliari komunikacija yra labai svarbi bet kurios krizinės situacijos valdymo dalis. Vyras neatmetė galimybės, kad tai galėjo būti ir resursų klausimas.
„Panašu, kad tai yra struktūrinės problemos. Gali būti, kad jie tinkamo prioriteto šiam incidentui neuždėjo, tačiau iš to, kaip viskas vyko – labai abejoju. Mano nuomone, jei būtų kažkoks didesnis įvykis, to chaoso būtų dar daugiau ir ne mažiau“, – sakė pašnekovas.
Demonstravo komunikacinį neraštingumą
Viešųjų ryšių specialistas Linas Kontrimas teigė, kad ir toliau yra toleruojamas komunikacinis neraštingumas. Dabar yra daugybė mokymų įvairiausių lygių. Bendravimo su žiniasklaida šiais laikais neišvengia praktiškai nei vienas valdininkas. Elementarių ir abėcėlinių dalykų nepaisymas jį stebina. Pasak jo, po 25 nepriklausomos Lietuvos metų jau reikėtų išmokti bent pagrindinius dalykus ir komunikuoti teisingai.
„Įvykis turi būti įvardijamas. Eiga arba darbai, kurių privalo imtis institucija, turi būti kaip mat paviešinti. Tada nekils jokių dviprasmybių. Dabar susidarė toks įspūdis, kad institucijas netikėtai ištiko tragedija ir jie pradėjo mokytis, kaip reikėtų gelbėti, komunikuoti ir į tai reaguoti. Čia labai keista“, – stebėjosi specialistas.
Pasak L.Kontrimo, jei ištižusi sistema nesugeba sutvarkyti mažos problemos, tai ar galima įsivaizduoti, kas nutiktų, jei būtų didesnė problema ir nukristų laineris su dviem šimtais keleivių.
„Aš apie tai net nedrįstu pagalvoti. Tokie atsikalbinėjimai yra labai arti absurdo. Bet kokia organizacija yra stipri tol, kol sugeba apginti mažą ir silpniausią. Tai reiškia, kad ir valstybinės institucijos, jei geba atkreipti dėmesį į mažo lėktuvėlio problemą, tai sugebės ir į didelio“, – kalbėjo pašnekovas.
Nesurengė spaudos konferencijos
Aviacijos specialistui klausimų kėlė ir tai, kad organizacijos, koordinuojančios gelbėjimo darbus, nesurengė jokios spaudos konferencijos.
„Tikrai nedaug reikėjo, kad visą tą chaosą suvaldytų ir tą informacinį vakuumą panaikintų. Galėjo sušaukti spaudos konferenciją, paaiškinti, kas yra daroma, kodėl tai daroma, kokie resursai skirti. Per pusvalandžio ar valandos konferenciją būtų labai daug kas paaiškėję“, – patarimais dalinosi V.Kaupelis.
Pasak jo, tokiu metu naujienų portalai būtų nerašinėję visokių gandų ir iš šono būtų neatrodę, kad vyksta visiškas chaosas.
Viešųjų ryšių specialisto teigimu, čia galėjo būti du dalykai. Vienas jų – kompetencijų klausimas, kai žmonės gali būti praradę norą imtis iniciatyvos. Šita valstybė turi problemą – vis mažiau asmeninės atsakomybės yra valdiškose įstaigose. Kitas dalykas – gal spaudos konferencijos nedrįso imtis, nes nežinojo kaip daryti ir ką šnekėti.
Pasak jo, tokia situacija kartojasi nepaisant to ar tai būtų ta tarnyba apie kurią šiuo metu kalbame, ar ministerijos, ar departamentai. Nematome asmenybių, kurie imtųsi atsakomybės, o tiesiog matome institucijų „paveblenimą“.
Sudarė terpę gandams sklisti
Informaciniame vakuume laikomi interneto portalai rašė bet ką, į vedamuosius tekstus buvo dedami žmonių pasakojimai, kurie tą dieną virš Palangos matė dingusį lėktuvą. Iš tiesų jie regėjo kitą pramoginius skrydžius atliekantį tokį pat orlaivį An-2, kuris buvo skirtas apžvalgai šventės metu.
„Tai visiškai banali situacija. Skraidė lygiai toks pat orlaivis. Paprastai žmonės nori gero, skambina ir pasakoja, ką matė. Jie nori padėti ir nesigilina, ar tai yra logiška, ar nelogiška. Kai nebuvo prieš tai jokios informacijos pateikta iš atsakingų institucijų, susidarė terpė portalams bandyti kurti skandalus“, – įžvalgomis dalinosi aviatorius.
Vyras teigė, kad tai ir tų žmonių, kurie skelbė informaciją, problema: „Buvo labai akivaizdu, kad čia niekaip nesusiję, kad skandalas lygioje vietoje. Tačiau pamatas visam tam buvo padėtas nepateikiant informacijos. Jei būtų spaudos konferencijos metu pasakyti du sakiniai, kad tuo pat metu virš Palangos skraidė tokio pat tipo orlaivis ir čia yra kitas lėktuvas, neturintis nieko bendro, nebūtų įvykę ir tų nesusipratimų“, – perspėjo pašnekovas.
Artimieji negavo atitinkamos pagalbos
V.Kaupelis pirmadienį pats bendravo su dingusių pilotų Adolfo Mačiulio ir Alvydo Selmistraičio artimaisiais. Jie buvo labai sutrikę. Jiems niekas nesuteikė išsamesnės informacinės pagalbos.
Ką jau kalbėti apie psichologinę pagalbą, kuri Vakarų šalyse yra įprastas reiškinys krizinėje situacijoje atsidūrusiems asmenims.
„Tai krizės valdymo problema ir komunikacijos valdymas. Dalis jos yra bendravimas su žiniasklaida ir visuomene, o kita dalis – bendravimas su artimaisiais. Turi būti atitinkamai parengti žmonės – kaip kalbėti ir ką sakyti. Galbūt psichologai turi dalyvauti, o tai nedaroma arba daroma mėgėjiškai“, – sakė aviatorius.
Pasak viešųjų ryšių specialisto, šiuo atveju žmonės arba nesiskaito su kitais žmonėmis, įsijaučia į savo neklystamumo vaidmenį, arba yra labai daug bailių aplinkui, kuriems baisu ir gėda skambinti artimiesiems bei pasakyti, kas atsitiko.
„Lakūno šeimos tikrai būna pakalbėjusios, kad tokių atvejų gali atsitikti, nes šis darbas arba hobis yra sudėtingas ir sunkus. Čia gali būti visko ir jie suprastų tokią informaciją. Šeimos galbūt galėjo tapti net komunikacijos partneriais ir galėjo paprasčiau paaiškinti, kas vyksta“, – patarimus dėliojo L.Kontrimas.
Pasak V.Kaupelio, dabar labai gera proga persvarstyti visus procesus. Šią pamoką tarnyboms reikia išmokti ir ateityje būti pasiruošusioms.
