Su A.Maimonu kalbėjomės jam neseniai grįžus iš tėvynės, kurioje pastaruoju metu lankosi daug Lietuvos valdžios ir verslo atstovų. Pokalbis su diplomatu – apie jų ir mūsų kariuomenę, šauktinius, valstybingumą ir istoriją.
– Esate čia jau kone pusę metų. Kas labiausiai nustebino?
– Jūsų žmonių šiltas ir nuoširdus požiūris į mane. Tai nustebino, ir sakau tai ne todėl, kad esu diplomatas, išmokytas sakyti malonius dalykus. Dirbau kitose šalyse, bet galiu pasakyti – čia jaučiuosi labai gerai. Nekalbu apie valdžios atstovus, o paprastus žmones, kurių tenka daug sutikti.
Valstybėse, kuriose dirbau prieš tai, užtruko tam tikrą laiką, kol prisitaikiau. O čia jau dabar turiu draugų. Tai neįtikėtina. Esu labai laimingas.
Kitas dalykas – buvo senokai laukiama, kol Izraelis įsteigs ambasadą, todėl jaučiu tam tikrą naštą, kad šis pasitikėjimas ir lūkesčiai nebūtų nuvilti. Mes čia ne tam, kad tik simboliškai atstovautume šaliai, mes čia susirinkome dirbti, kad šalių santykiai būtų dar glaudesni.
– Lietuva persvarsto gynybos sampratą, sugrąžinta šauktinių kariuomenė, praėjusią savaitę paskelbti jų sąrašai. Visa tai sutinkama labai emocingai, ir tai nebūtinai yra pritarimo balsai. O kaip Izraelyje žmonės vertina tarnybą karinėse pajėgose?
– Žinoma, visko pasitaiko, yra ir tokių, kurie nenori tarnauti. Tačiau absoliuti dauguma jaunuolių laukia karinės tarnybos ir jai ruošiasi. Beveik visi pradeda papildomas fizinio pasirengimo treniruotes, kai jiems sueina 16 metų, iki tarnybos likus 24 mėnesiams.
Du mano sūnūs šiuo metu tarnauja kariuomenėje, abu pradėjo lankyti pasirengimo kursus gerokai prieš pašaukimą, po to lankė treniruotes po 2–3 kartus per savaitę. Daug bėgiojo, kilnojo svarmenis ir taip toliau. Mūsų kariuomenės duomenimis, jie sulaukia daugiau savanorių prašymų, nei šiuo metu reikia daliniuose.
Čia nekalbama apie tai, kad kas nors juos verstų ten eiti – prašosi patys. Žinote, kartą nugirdau sūnaus pokalbį su draugais – jis nerimavo, kad nebus pašauktas į tą dalinį, apie kurį svajojo. Ir jis – jokia išimtis, panašiai mąsto daugelis jaunų vaikinų.
Tokia mūsų šalies realybė – žmonės gimsta ir auga šalyje, kurioje stipri kariuomenė visada buvo išlikimo garantas. Tačiau karinė tarnyba yra gerokai daugiau nei tiesiog buvimas barakuose ir pratybos – ji padeda kurti stiprias asmenybes. Jei palyginsite 21 metų izraelietį ir jo bendraamžį iš kitos išsivysčiusios šalies, pamatysite, kad jis bus brandesnio mąstymo, turės daugiau atsakomybės.
Jie žino, ką toliau veiks gyvenime, ką studijuos, situacijos tarnyboje išmoko savarankiškai spręsti krizes, improvizuoti, prisiimti atsakomybę, nebijoti iššūkių. Bendraujame su jūsų kariškiais, gynybos ekspertais – manau, jie gali pasisemti naudos iš mūsų patirties.
– Bet juk yra kitų priežasčių taip norėti į karinę tarnybą, ne tik patriotizmas?
– Žinoma, tai ne tik idealizmas. Daliai jaunų žmonių tai galimybių įgyvendinti savo planus pradžia. Kai kam reikia konkrečių įrodymų, kad jie gali padaryti bet ką, veikti sunkiomis sąlygomis. Jauniems patinka iššūkiai, jie ieško nuotykių. Ir tas pasirengimas ateičiai mūsų kariuomenėje yra geras pradžiamokslis.
Ne tik disciplinos ir karybos prasme. Kai kurių profesijų žmonėms tai – tarsi įvadas į mokslus, nes ten gaunama daug akademinių žinių, kurios paskui praverčia gyvenime, padeda tapti geresniu darbuotoju. Tai ir skaitmeninio saugumo mokslai, aviacija, įvairios aukštosios technologijos.
– Izraelis kariavo daug karų, jūsų miestų gatvėse daug ginkluotų žmonių, net ir taikiu metu. Ar jūs pritariate minčiai, kad konfliktai bei išorės grėsmės grūdina visuomenę ir padeda stiprinti tautos pamatus?
– Visiškai su tuo nesutinku. Seniai žinoma teorija, kad norėdamas paskatinti patriotizmą turi ieškoti išorės priešų ir šitaip telkti tautą. Netikiu tuo. Izraelis turi tiek daug iššūkių, kad susitelkti jam priešai nereikalingi. Mes esame viena skurdžiausių pagal gamtos išteklius valstybių. Izraelis ir geografine prasme yra skurdus.
Todėl istoriškai driekėsi paralelinės linijos – kurdami stiprią kariuomenę mes plėtojome žemės ūkį ir kitas ekonomikos šakas. Pradėjome inovacijas, kurios padėtų išlikti tose išdegintose žemėse.
Dabar mes perdirbame daugiau sūraus vandens nei bet kuri kita pasaulio valstybė. Sukūrėme efektyviausias kapiliarinio drėkinimo sistemas, kurios leidžia sodinti ir nuimti derlių ten, kur tūkstančius metų niekas neaugo. Ir taip toliau.
Kiekviena tauta turi daug iššūkių, ir tai nėra tik karinės grėsmės. Tapti valstybe nėra būtina išorės grėsmė, vidaus pavojų ir sunkumų pakanka, kad juos spręsdama tauta įtvirtintų tavo tapatybę. Geri ginklai, efektyvios gynybinės sistemos dar neužtikrina tautos saugumo. Svarbu švietimas, bendro būvio suvokimas ir taip toliau. Manau, mums savo šalyje pavyksta visa tai suderinti.
– Neseniai Lietuva vėl susidūrė su istorijos pamokomis. Elektros pastotė Vilniuje, sumūryta iš žydų antkapių, priminė du režimus, vienas kurių siekė sunaikinti žydus, o jį pakeitęs – ištrinti net ir jų atminimą. Tačiau šį radinį lydėjęs triukšmas parodė, kad Lietuva nėra abejinga tiems dalykams, ar ne?
– Reikėtų pridurti, kad ne tik naciai norėjo išnaikinti žydus, jiems padėjo ir kolaborantai lietuviai. Tai dalis to, kas jau vyksta, atviras kalbėjimas apie praeitį. Tačiau tai, kad dabar mes galime kalbėti apie tai ir nelikti abejingi, kai iškyla tokie faktai kaip su ta transformatorine, rodo, jog esame teisingame kelyje. Vilniaus valdžios ir visuomenės pozityvi reakcija – tai geri ženklai.
Buvau susitikęs Vilniaus merą, jis patikino, kad bus padaryta viskas, kas būtina sprendžiant šią situaciją.
– O kas apskritai pasikeitė Lietuvoje, kad praėjus 24 metams nuo jos nepriklausomybės atkūrimo Izraelis pagaliau nutarė čia atidaryti diplomatinę atstovybę?
– Šie mūsų santykiai – kaip bręstantis vynas. Bėgant metams jie darosi vis geresni ir stipresni. Manau, kad išmokome porą dalykų: kalbėtis apie praeitį ir savo skirtumus, ieškoti panašumų. Įvyko daug gerų diskusijų, o dabar situacija čia nuo tos, kokia buvo prieš kurį laiką, keičiasi iš esmės.
Be to, abi pusės vienodai aktyviai nori skatinti glaudesnius ryšius. O mes, diplomatai, ieškome, kaip tai padaryti kuo efektyviau. Ir trečia – yra kažkas daugiau. Kažkokia chemija, kurią jauti čia atvykęs. Juk Izraelis daug kuo panašus į Lietuvą. Maža šalis, apsupta priešiškų valstybių, šalis, kuriai pavyko išlikti per istorijos vėtras, sukurti sėkmingą ekonomiką, puoselėti savo kultūrą. Lietuviai stebi Izraelį, lygina savo pačių patirtį ir tikisi, kad po kelerių metų niekuo nenusileis mums.
– Yra vienas labai didelis skirtumas. Izraelyje žmonių nuolat daugėja, valstybė skatina imigraciją. Lietuvoje jų visą laiką mažėja ir neaišku, kas bus toliau. Ką patartumėte?
– Kai kurios Vakarų Europos šalys būtent tai darė, kad stabilizuotų mažėjantį gyventojų skaičių. Yra toks sprendimo variantas. Tačiau pastarųjų metų įtampa ir įvykiai, tokie kaip žudynės Paryžiuje, parodo, kad reikia sudėtingesnių sprendimų. Imigracijos liberalizavimo įstatymai turi būti labai rimtai persvarstomi.
Yra ir kitų būdų. Izraelis tai ir daro – vilioti užsienyje gyvenančius savo piliečius grįžti, sukuriant jiems atitinkamas sąlygas. Yra tų priemonių, tik reikia viską gerai apgalvoti. Lietuva ir šiaip patraukli vieta, tačiau ateis diena, kai dar šį tą patobulinę galėsite rinktis iš visų norinčiųjų, ką priimti čia gyventi.
– Ar jau turite viziją, kur konkrečiai Lietuva ir Izraelis gali bendradarbiauti?
– Tai nuolatinis procesas. Netrukus čia lankysis įtakingų Izraelio verslininkų delegacija, aiškinsimės naujas galimybes. Tačiau mes jau dabar bendradarbiaujame, ir tai nėra vienpusis eismas. Mūsų tikslas nėra vien tik pardavinėti ką nors Lietuvai.
Štai jūsų Žemės ūkio ministerijos atstovai neseniai viešėjo pas mus, tariamasi dėl ryšių pieno produktų gamybos srityje. Izraelyje tikrai yra ką veikti bendrovėms iš Lietuvos. Susitikau su kai kurių jūsų šalies bendrovių atstovais, kalbėjomės apie tai.
Košerinio maisto eksportas – dar viena tinkamai nepanaudota galimybė. Taip pat transportas, o čia jūs tikrai esate stiprūs. Galima rasti stiprių partnerių, su kuriais atsivertų naujos verslo galimybės.
Taip pat – gynybos reikalai, jų negalima ignoruoti. Prieš porą savaičių Izraelyje lankėsi jūsų kariškių delegacija, mes galime padėti Lietuvai panaudoti žinias ir kurti savą ginkluotės gamybos industriją.
Tai – tik keli pavyzdžiai. Mes būsime aktyvūs, o Lietuvos reakcija į mūsų veiksmus leidžia tikėtis puikių rezultatų.
