Deja, pasirodo, valdo. Jeigu nepakanka vienos „slaptos“ pažymos, lyg fokusininkas, prezidentė ištraukia iš rankovės papildomą. Na, bet ką čia ūbauti: V.Gedvilas pats atsiėmė savo kandidatūrą, tai ir vilkas sotus, ir avis sveika. Iki sekančio virtualaus mūšio. Su nemaloniomis mums, mirtingiems, pasekmėmis.
Bet ar tikrai avis liko sveika? Taip nebūna. Jau esu rašęs, kad pasibaigus teisėtai premjero kovai už Konstitucijoje numatytam valdžių pasidalijimą, už Konstitucijos sugražinimą į demokratines vėžias premjero nenaudai, tokia baigtis atsilieps jo, kaip premjero tolimesnei veiklai. Taip ir atsitiko. Seimas, pajutęs vairininko silpnumą, trinktelėjo premjero siekiui reformuoti urėdijas.
Net 103 Seimo nariai pasipriešino reformai, kuri būtų leidusi užsiimti miškų priežiūra pagal civilizuotos šalies standartus bei ekonominę naudą valstybei. Seimas atmetė prezidentės veto anksčiau priimtoms Miškų įstatymo pataisoms. Pagal Konstituciją prezidentė turi teisę atmesti Seimo priimto įstatymo, tačiau veto gali būti atmestas, jeigu už tai balsuoja ne mažiau nei 71 parlamentarų.
Esminė prezidentės pretenzija – įstatyme įrašytas fiksuotas 42 urėdijų skaičius varžo Vyriausybės teises ir galimybes reformuoti šią, prezidentės nuomone, neefektyviai valdomą sritį. Žurnalistas Rytas Staselis savo komentare pateikia neabejotinus faktus, įrodančius, jog vyriausybės siekis reformuoti urėdijas, tikrai pagrįstas: „Didelių abejonių dėl neefektyvumo argumento nėra. 42 urėdijos Lietuvoje valdo 750 tūkst. hektarų komercinių miškų plotą, šiame sektoriuje dirba net 4038 žmonės.
Arba dvigubai daugiau nei Suomijos miškus valdančioje valstybinėje įmonėje (3,52 mln. ha miškų ir 1812 darbuotoj), trigubai daugiau nei Latvijos valstybinėje įmonėje (1,37 mln. ha ir 1257), keturis su puse karto atitinkamoje Švedijos įmonėje (3,1 mln. ha ir 899), nekalbant apie Estiją. 42 Lietuvos miškų urėdijų gaunamos pajamas, skaičiuojant vienam darbuotojui yra 38,1 tūkst. eurų arba 19 kartų mažesnės nei Švedijoje, penkis su puse karto mažesnės nei Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje“.
Tikrai nesiruošiu kištis į miškų tvarkymo sritį, apie kurią nieko neišmanau. Tiesiog pateikiau šį pavyzdį kaip iliustraciją, kas nutinka, kai vadas pralaimi mūšį, kuris net neįvyko. Ir taip, regis, nutiks ne vieną kartą.
Mat akivaizdu, kad bus atsisakoma užsiimti būtinomis reformomis bijant supykdyti dalį rinkėjų. Jeigu ši agonija tęsis visus pusantrų metų iki rinkimų, ji pateks į mūsų valstybės istorinius analus kaip groteskiškas savanaudžių Seime ir partijose savanaudiškos politikos pavyzdys. Norisi tikėti, kad tuo pavyzdžiu bus badoma būsimiems politikams į akis, tuo pavyzdžiu bus gąsdinama bei klausiama, ar tikrai norima tokios valstybės, tokių politikų ir tokių partijų.
Jeigu valdančioji koalicija mano, kad tokia nieko neveikimo „politika“ sustabdys pergalingą liberalų sąjūdžio „Drang nach Seimas“, tai tokia politika labai ir labai abejotina. Skaudžiausių ir laukiamiausių temų, kaip antai Darbo kodekso ir socialinės saugos reformų ignoruoti nebegalima. Teisingai paruoštos reformos, kurioms pritartų ir darbdaviai, ir profsąjungos, kaip tik ir būtų stiprus įrodymas visuomenei, kad koalicija dirba valstybės bei visuomenės naudai. Ir kaip tik toks aktyvios vyriausybės įvaizdis kelia ir kels pasitikėjimą bei užsitikrins elektorato norą balsuoti už tokius sąžiningus politikus. Tik ar socialdemokratams bus lemta išlikti patikimai politinei jėgai, kai jos partneriai veik jokio pasitikėjimo, kaip rodo apklausos, visuomenėje neturi? Ir šį nepasitikėjimą koalicijos partneriams sąmoningai savo veiksmais skatina prezidentė. Net, kaip jau sakyta, nesibodint traukti laukan pažymas, kurių negali įvertinti joks teismas. Akivaizdu, kad valstybės valdymas įgauna vis ryškesnius autoritarinius bruožus.
Viena, neįtikinusi premjero pažyma, keičiama kita, o nepakakus informacijos, imamasi „žodinės pažymos“. Galiausiai, išsukinėjus rankas ir kojas STT bei kontržvalgybai gaunama „teisinga“ pažyma. Tokia teisinga, kad V.Gedvilui dabar nieko nebelieka, kaip atsistatydinti arba būti pašalintam iš visų savo pareigų bei palikti Seimą. O jeigu tai neįvyks sava valia, tai jam turi būti pradėta apkalta.
Taip neatsitikus, gausime primityvią, primityvaus buhalterio valdomą autoritarinę prezidentinę respubliką, kuriai, tikriausiai su malonumu, pritaria ir Seimas, ir premjeras. Ar klystu?
Deja, socialdemokratų garbės pirmininko, eurokomisaro V.Andriukaičio šauksmas „Grąžinkime demokratiją demokratijai“ liko svetimo vilko kauksmu tyruose. Poetiškai tai turėtų skambėti taip pat, kaip kartą buvau rašęs gūdžiais sovietiniais laikais: „Esu svetimas vilkas svetimoje dykumoje, kur net vilkiško kauksmo mano svetimi vilkai nesupranta“. Kažkoks déjà vu, – kažkur regėta, kažkur girdėta.
Na, poezija nėra politiko prerogatyva, nors gebėjimas pabūti bent kelias sekundes dvasingu tikrai leistų pastebėti vieną kitą svarbų politinį reiškinį vedanti į politinį bei dvasinį pasirinkimą: vienas kelias į pagarbą Lietuvos Konstitucijai, kitas – į atitrūkusius nuo pagarbos visuomenei smulkius interesus vedančius mūsų valstybę tikrai ne į Vakarų civilizacijos pusę. Sutinku, kad to savanaudiškumo netrūksta ir ten, bet kas sako, kad turime imti pavyzdį iš ydų?
Ką gi, (ne)konfliktą nuo konflikto išgelbėjo pati konflikto priežastis. Už ką reikėtų V.Gedvilui ir padėkoti. Jis nenoromis atvėrė nepadorios politikos piktžaizdes, kurias vis gamina sovietinio mentaliteto įkaitai mūsų valstybės aukščiausiose institucijose.
Gerai, kad nors vienas prezidentas – Valdas Adamkus – išgelbėjo kuriam laikui Lietuvą nuo visiško grįžimo į iki kaulo įkyrėjusio provincinio sovietinio miesčionio požiūrio į valdžią, pilietiškumą, politinę etiką. Todėl ir negali mūsų prezidentė pakęsti prezidento V.Adamkaus, nes atsisėdusi į prezidento kėdę, vis nesugeba jos užpildyti turiniu. Iš to nesveikas populizmas, trumparegiška užsienio politika, siekis būti „du viename“, atviras šantažas pažymomis.
Taigi, siekiant apsimesti, kad mūšis neįvyko, (nes karo kaip ir nebuvo), toliau bus keičiamasi maloniomis šypsenomis, šventinėmis kalbomis „mieliesiems“ apie ne autoritarinę Lietuvą, darbą Tėvynės labui. Tik skonis burnoje liko kažkoks nemielas.
