Buvusio šalies aukštojo pilotažo čempiono R.Pakso teigimu, sėkmingai An-2 ir lakūnų Adolfo Mačiulio ir Alvydo Selmistraičio paieškai buvo labai svarbi kiekviena minutė, bet ne viskas padaryta laiku.
„Tuo metu, kai pilotai galbūt laukė ir nesulaukė pagalbos, Marijampolėje šalies politinė ir karinė valdžia šildėsi paradiniuose spinduliuose“, – kalbėjo politikas.
– Kas, jūsų manymu, galėjo nutikti lietuvių pilotuojamam lėktuvui? – „Lietuvos rytas“ pimradienį paklausė R.Pakso.
– Manau, didžiausia tikimybė, kad lėktuvas patyrė kokių nors techninių problemų. Greičiausiai bus sugedęs jo variklis. Tokiu atveju pilotai buvo priversti leistis ant vandens, į banguotą ir neramią jūrą, ir veikti pagal iš anksto aptartą planą.
– Kodėl atmetate kitas versijas?
– Netechninę avarijos priežastį atmesčiau dėl kelių dalykų.
Pradingę pilotai yra itin patyrę, ore praleidę daugybę valandų, todėl abejoju, kad skrydžio metu jie galėjo užsiimti chuliganizmu.
Be to, An-2 yra visiškai patikimas ir ypač saugus.
Bet galėjo nutikti visko, pavyzdžiui, sustreikuoti koks karbiuratorius ar benzino tiekimas.
– Teigiama, kad kai paskutinį kartą iš lėktuvo buvo gautas signalas, jis buvo pusantro kilometrų aukštyje ir dar galėjo sklęsti apie dešimt minučių.
Ar tiek laiko pakanka pasiruošti gelbėjimo priemones?
– Sunku pasakyti, kiek pilotai buvo pasiruošę galimiems ekstremaliems atvejams. Būna, kad numoji ranka manydamas, kad viskas bus gerai, ir nekreipi dėmesio, jog gelbėjimosi plaustas nukištas kažkur giliai.
Bet iš tiesų laiko turėjo būti pakankamai, kad vienas pilotų surastų plaustą, jį paruoštų, atidarytų duris, išmestų į vandenį ir spėtų abu iššokti.
Dėl to akivaizdžiai strigusi paieškos ir gelbėjimo operacija tik dar labiau piktino. Paprastai žmonių ieškoma keturias penkias dienas ar net savaitę, vis dar neprarandant vilties juos išgelbėti.
Šiuo atveju paieškos buvo nutrauktos po paros. O ir paieškomis to, kas vyko, nedrįsčiau pavadinti. Tai buvo kažkokia parodija, pasityčiojimas iš žmonių.
– Kas konkrečiai jums užkliuvo? Kas turėjo būti daroma kitaip?
– Stebina, kad paieškoms buvo skirtas karinis lėktuvas, kuris, vos pasiekęs galimą incidento vietą, jau turėjo grįžti atgal, nes būtų pritrūkęs degalų. Arba siunčiamas laivas, kuris vien iki spėjamos nelaimės vietos plaukia devynias valandas.
O tuo metu kažkur Marijampolėje vyksta Kariuomenės ir visuomenės diena, gražus paradas, kuriame Lietuvos kariuomenė ir sąjungininkai puikuojasi naujais ir moderniais lėktuvais. Tačiau niekam nerūpi jų siųsti į galimą nelaimės vietą.
– Vis dėlto pirmadienį buvo nuspręsta atnaujinti paieškos ir gelbėjimo darbus. Ar tai padaryta nepavėluotai?
– Stebina ir tai, kaip buvo atnaujinti paieškos ir gelbėjimo darbai. Jeigu mus pasiekė teisinga informacija, kažkodėl tik pirmadienį devintą valandą ryto buvo nuspręsta rinktis ir svarstyti, ar pratęsti paiešką. Ir tai padaryta tik po artimųjų maldavimo.
Kodėl to nebuvo galima daryti vos prašvitus? Tai kažkoks absurdo teatras, didžiulis apsileidimas ir nepagarba žmogui.
Kažkada teko vakarieniauti su šviesaus atminimo prezidentu Algirdu Brazausku, kai per televiziją buvo parodytas reportažas apie pradingusį Žuvinto rezervato direktorių Vytautą Nedzinską. Pats mačiau, kaip tuometis premjeras per keliolika minučių organizavo paieškos darbus, naktį buvo pakelti sraigtasparniai. Žmogus buvo greitai rastas, deja, jau negyvas.
Grįždamas prie šio atvejo turiu pasakyti, kad žmonės išlikdavo gyvi ir dar šaltesniame vandenyje, bet jiems reikia pagalbos.
– Ar vis dėlto ne keista, kad jūroje neaptikta jokių lėktuvo pėdsakų?
– Lėktuvas An-2 pagamintas iš detalių, kurios turi daug drobės ir ryškių medžiagų. Jos turėtų būti gerai matomos iš viršaus. Be to, ir plaustas, kuriuo jie galėjo gelbėtis, turėtų būti padarytas iš spalvingų medžiagų. Jame taip pat turėtų būti ir signalinė raketa. Bet reikia, kad kas nors artėtų tavęs link ne po devynių valandų, bet iš karto.
Situacija, kokia ištiko galimai avariją patyrusį lėktuvą ir jo pilotus, rodo, kad valstybė ir jos gelbėjimo tarnybos yra nepasiruošusios ekstremaliems atvejams.
Galima tik įsivaizduoti, kas vyktų, jeigu nutiktų didesnė nelaimė, pavyzdžiui, ant sostinės nukristų lėktuvas su keleiviais?
Akivaizdu, kad žygiuoti paraduose mes mokame labai gražiai, bet kai reikia gelbėti žmogų, – sumaištis.
