Patyręs diplomatas neabejoja, kad per prezidento rinkimus 2019 metais lietuviai rinksis tokį lyderį, kuris sugebės ne tik nuosekliai vykdyti dabartinę šalies užsienio politiką, bet ir normalizuos santykius su kaimynais.
Gal 50-metis V.Ušackas turi siekių pretenduoti į tokią lyderystę?
Apie visa tai – žurnalistės Daivos Žeimytės pokalbis su V.Ušacku „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Ar sutiktumėte kelti savo kandidatūrą būsimuose prezidento rinkimuose?
– Iki prezidento rinkimų kampanijos dar yra labai daug laiko. Bet akivaizdu, kad ir po ketverių metų geopolitinė situacija vargu ar bus pasikeitusi. Mano nuomone, pokyčiai, kurie įvyko Rusijos vidaus ir užsienio politikoje, yra ilgalaikiai.
Todėl Lietuvai reikės tokio lyderio, kuris galėtų toliau tęsti nuoseklius darbus užsienio ir vidaus politikoje, sugebėtų telkti visuomenę ir prisidėtų kuriant palankiausias sąlygas šalies verslui.
Kitaip tariant, prezidentas turės rasti raktą šalies gerovei ir saugumui užtikrinti, o tas raktas yra geri mūsų santykiai su JAV, Europos Sąjunga ir kaimynais. Žinoma, reikės tokio lyderio, kuris galėtų kalbėti ir su Rusija, nes ji yra ir liks mūsų kaimynė. Kas galėtų būti toks žmogus, sunku pasakyti.
– Kaip vertinate dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės garsiai reiškiamą poziciją Rusijos atžvilgiu, kuri yra labai kategoriška ir net galbūt viena griežčiausių ES?
– Užsienio politika vertinama ne pagal kalbas, o pagal darbus ir rezultatus. Nuoseklumas yra svarbiausia jos ypatybė ir sėkmės raktas.
Todėl sveikinu, kad po tam tikrų nukrypimų kadencijos pradžioje dabar jau grįžtama prie tradicinių nuoseklių užsienio politikos pamatų.
Tai – glaudūs santykiai su JAV, didesnė integracija į Europos Sąjungą, parama mūsų kaimynėms, kurios siekia panašių tikslų kaip mes.
Neišvengiamai mums reikės kalbėti ir su Rusija, tačiau tai turi būti daroma remiantis mūsų vertybėmis ir principais, neįžeidinėjant, nekaprizingai, o principingai griežtai ir pagarbiai.
– Kodėl užsienio politikoje buvo atsiradę tam tikrų nukrypimų ir kodėl keitėsi šalies vadovų pozicija per kelerius pastaruosius metus?
– Nežinau, kodėl buvo bandyta daryti kitaip, bet taip buvo. Kai buvau užsienio reikalų ministras, tarp manęs ir prezidentės buvo du principiniai nesutarimai – buvo kalbama prieš glaudžius santykius su JAV ir priekaištaujama dėl per didelio dėmesio Rytų partnerystės šalims.
Dėl šių užsienio politikos krypčių tarp manęs ir šalies vadovės buvo esminių nesutarimų. Todėl džiaugiuosi, kad dabar prezidentė pakeitė savo nuomonę ir Ukrainos ar Gruzijos nebevadina „ubagais“, remia jų demokratinius ir politinius siekius.
Daugiau dėmesio skiriama ir santykiams su JAV.
Šiuo metu galime džiaugtis didžiuliu dėmesiu, kurį Baltijos šalims skiria JAV. Bet neužmirškime, kad ten prasideda prezidento rinkimų kampanija, todėl reikia stengtis tuo pasinaudoti ir užsitikrinti būsimo šios valstybės lyderio paramą.
Tuo metu, gaila pripažinti, bet deklaruota strateginė partnerystė su Lenkija yra jei ne sužlugusi, tai labai smarkiai pakrikusi.
Norėtųsi matyti Vyriausybės narių ir politikų daugiau vizitų į Lenkiją puoselėjant ir plečiant tiltus tarp šalių.
– Ar santykiai su Lenkija nėra sugadinti nepataisomai?
– Nemanau, kad santykiai yra sugadinti nepataisomai. Užsienio politikoje svarbiausia vertybė yra nuoseklumas. Todėl tik norėčiau paraginti, pakviesti ir tikėtis, kad po tų giluminių sukrėtimų, kurie įvyko Ukrainoje ir aplink ją, mes tęsime nuoseklią šalies užsienio politiką, ypač atkuriant svarbius, bet pakrikusius santykius su Lenkija.
– Bet mes šiandien nematome scenarijaus, kaip tuos santykius būtų galima pataisyti.
– Pirmiausia reikia suvokti, kad Lenkija mums yra strateginė partnerė – nesvarbu, ar ją taip vadinsime, ar ne.
Nes tai artimiausia mūsų kaimynė, turinti 40 mln. vartotojų rinką, didžiausia NATO narė Rytų Europoje, su kuria mus sieja istoriniai ryšiai.
Aišku, abiejų tautų istorijoje yra skaudžių puslapių, bet po to, kai mes kartu su Lenkija įstojome į ES ir NATO, kai turime bendrų iššūkių, kuriuos reikia atremti, matau kaip vieną svarbiausių užsienio politikos tikslų ir uždavinių – atkurti ir normalizuoti tuos santykius, kad jie atitiktų mūsų istorinio ryšio svarbą.
Būtina pašalinti dirgiklius, kurie susikaupę dėl mūsų neveiksnumo, politinės valios stokos. Kiekgi galima kalbėti apie lotyniškai rašomų lenkiškų pavardžių įteisinimą? Manau, privalome įvykdyti savo įsipareigojimus.
Reikia kalbėti apie glaudesnius mūsų šalių politinius, kultūrinius ir ekonominius ryšius.
Net ir Kremliui artimi politologai, kalbėdami su manimi, dažnai pasijuokia iš mūsų nesutarimų – kaip lietuviai nesugeba normalizuoti santykių su Lenkija taip tarnaudami kažkieno kitų, o ne savo interesams.
Juk Lenkija ir Lietuva yra rytinės ES šalys, kurių politika Ukrainos, Baltarusijos ar kitų šalių atžvilgiu bus kur kas efektyvesnė ir sėkmingesnė, jeigu mes darniau veiksime spręsdami dvišalius santykius.
– Kokios galimos pasekmės mūsų laukia, jeigu greitu metu neišspręsime Lietuvos ir Lenkijos santykius temdančių problemų?
– Pirmiausia prarastume penktos pagal dydį ES šalies palankumą. Lenkijos balsas itin svarbus NATO. Be to, mums labai svarbi ir šios valstybės rinka.
Tad tikiuosi, kad Lietuvos vadovai įdės daugiau pastangų tiems ryšiams atkurti.
– Girdint jus taip šnekant galbūt netuščios kalbos visuomenėje apie jūsų galimą kandidatavimą į prezidentus?
– Aš vadovaujuosi principais ir vertybėmis. Taip pat ir faktais. O faktų pripažinimas yra raktas į išmintingą poziciją.
Gali būti nuomonių, norų, bet gyvename tokioje aplinkoje, kai negalime nepripažinti realybės.
Antras dalykas, kurį žinau iš savo patirties tarnyboje Vašingtone, Londone, Briuselyje, karščiausiuose pasaulio taškuose ar dabar Rusijoje, – reikia būti pragmatiku ir padaryti tai, ką gali pakeisti, sukurti ar išgelbėti.
Todėl visuomet stengiuosi reikšti savo nuomonę atvirai, dalytis savo vertinimais, kurie tam tikroje emocinėje bangoje nėra priimami labai teigiamai, bet kartu išlaikyti vertybinį stuburą ir nuoseklumą.
– Kaip ES atstovas dalyvavote gegužės 9-osios parade Maskvoje. Ar jums nebuvo nemalonu?
– Buvo nejauku. Man, kaip lietuviui, ši data nereiškia laisvės ir nepriklausomybės.
Be to, kai matai žygiuojančius 16 tūkst. karių ir tiek daug demonstruojamos technikos, bandai suvokti, kokia viso to prasmė. Juk, ko gero, tuos milijonus per karą žuvusių buvusios Sovietų Sąjungos žmonių buvo galima pagerbti kitokiais būdais?
Akivaizdu, kad Rusija negaili pinigų kariuomenei.
Žiūrėdamas tokį paradą nejaukiai jautiesi, nes bandai suvokti, kokia prasmė demonstruoti tą jėgą. Bet, matyt, paprastiems Rusijos piliečiams tai kelia pasididžiavimo ir pasitenkinimo jausmus.
Rusijoje vyrauja nuomonė, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai jų šalis buvo žeminama, ypač amerikiečių.
Dabar, aneksavus Krymą, o Rusijoje tai laikoma istorinių žemių prijungimu, rusai jaučia tam tikrą pasitenkinimą.
Tai vienas pavyzdžių, kaip skirtingai vertiname procesus, kurie vyksta Ukrainoje. Tie vertinimų skirtumai, manau, yra labai dideli ir išliks tokie ilgai.
