Vašingtonas bene smarkiausiai NATO aljanse kritikuoja Maskvos politiką Ukrainos atžvilgiu.
Šiuo požiūriu JAV lenkia turbūt tik Lietuva, nors gal tai ir verčia daug ką ironiškai šypsotis.
Taigi ar po J.Kerry ir V.Putino susitikimo mūsų šalis iš viso neliks vienintelė jokių kompromisų nepripažįstanti Maskvos kritikė pasaulyje?
Atrodo, kad pokalbiai Sočyje šalių pozicijas suartino labai menkai, bet pats susitikimo faktas rodo, jog ir Vašingtonas, ir Maskva siekia bent atnaujinti dialogą.
Ukrainos tema nebuvo vienintelis J.Kerry vizito tikslas. Kalbėtasi ir apie Siriją. Vašingtonui labai rūpi įtikinti Maskvą vis dėlto liautis rėmus vadinamosios „Islamo valstybės“ teroristų vėl smarkiai spaudžiamą Basharo al-Assado režimą ir bandyti derėtis su nuosaikia opozicija.
Jokių konkrečių susitarimų nebuvo pasiekta nė vienu klausimu. Tačiau šiuo atveju svarbu ir retorika. JAV spauda rašo, kad pokalbių tonas buvo švelnesnis. J.Kerry ir Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas pareiškė, kad šalys pasinaudos savo įtaka ir bandys įtikinti abi Donbase kovojančias stovyklas laikytis Minsko susitarimų.
Vadinasi, Maskva toliau nepripažįsta esanti svarbiausia konflikto Ukrainoje šalimi, kita vertus, lyg ir žada stengtis, kad nuo jos visiškai priklausantys separatistai bent jau laikytųsi ugnies nutraukimo sąlygų.
Rusija tai pavadino pirmaisiais Maskvos ir Vašingtono tarpusavio supratimo ženklais. Žinoma, jie dar labai neaiškūs, bet ir nėra visiškai beprasmiai, kaip skubama skelbti Lietuvoje.
Net karo veiksmus pristabdžiusius Minsko susitarimus mūsų šalies politikai sutiko priešiškai.
Vis dėlto jau tris mėnesius kariniai veiksmai Donbase gerokai prislopę.
Aišku, abi pusės ginkluojasi, rengiasi naujoms kovoms ir nuolat kaltina viena kitą Minsko susitarimų pažeidinėjimu. Lietuva laikosi nuomonės, kad provokacijas rengia ir naują puolimą planuoja tik Rusijos remiami separatistai. ESBO stebėtojai padėtį vertina atsargiau – užsimena, jog susitarimo sąlygas kartais pažeidžia ir ukrainiečių kariai.
Susidaro įspūdis, kad mūsų užsienio politikos vairininkai išvis netiki galimybe taikiai spręsti krizę, gal to net nenori, o ragindami tiekti Ukrainai ginkluotę tarsi skatina Kijevą toliau kariauti.
Tačiau tiktai visiškai atitrūkus nuo realybės galima svaičioti, kad Ukraina laimės karą prieš Rusiją, net jei ir gautų modernios vakarietiškos ginkluotės.
Todėl nesirengiančios pačios kariauti su Rusija NATO šalys ir siekia išvengti mūšių atsinaujinimo spausdamos abi konfliktuojančias puses sutikti su kompromisais.
Tai, matyt, J.Kerry ir darė susitikęs su V.Putinu.
Suprantama, einant šiuo keliu Ukrainai negreitai pavyks susigrąžinti Donbasą, kyla pavojus, kad šis regionas ne vieniems metams bus paverstas panašia rusų separatistų kontroliuojama teritorija kaip Moldovos Padniestrė.
Bet, skirtingai nei Lietuvai, Vakarams tai, ko gero, mažesnė blogybė negu tolesnis kraujo liejimas Donbase ir nesiliaujanti priešprieša su Rusija.
Net lemiamą balsą NATO turinčiam Vašingtonui, matyt, norisi pagaliau susitarti su Maskva, nes Ukraina – anaiptol ne vienintelis rūpestis.
Dėmesį atkreipia tai, kad J.Kerry nuvyko į Sočį po vizito Kinijoje, kur su aukščiausia šios šalies valdžia jis kalbėjosi apie kinų sumanytas, jų kaimynams nerimą keliančias statybas ginčytinose Pietų Kinijos jūros regiono teritorijose.
Per pokalbius Pekine pasiekta dar mažiau pažangos nei Sočyje – Kinijos lyderiai griežtai atmetė JAV siūlymus stabdyti statybas ir patarė Vašingtonui nesikišti į šį konfliktą.
Galima spėti, jog auganti Kinijos galia ir teritorinės pretenzijos, karas Sirijoje, Irake, neišnykęs Irano branduolinės programos pavojus, islamo terorizmo grėsmė, chaosas Libijoje ir Jemene, be to, dar atominiu ginklu grasinantis neprognozuojamas Šiaurės Korėjos režimas neleis Vašingtonui išskirtinio dėmesio skirti Ukrainai ir vers tartis su Maskva.
Tokiomis aplinkybėmis kyla pavojus, kad griežčiausią poziciją Rusijos atžvilgiu užėmusi Lietuva gali likti vieniša ir net atsidurti savotiškoje diplomatinėje izoliacijoje.
Juk su Kremliumi kovojanti Lietuva nelabai derina savo veiksmus net su Baltijos kaimynėmis.
Dar pavojingiau, kad vis įgeldama Maskvai Lietuva nesugeba susikalbėti netgi su strategine partnere vadinama Lenkija. Net ES ambasadorius Rusijoje V.Ušackas pripažino, jog Kremliaus politologai atvirai šaiposi, kad Vilnius neįstengia susitarti su Varšuva dėl, regis, paprastų dalykų.
Prezidentės D.Grybauskaitės poziciją Rusijos atžvilgiu V.Ušackas „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pavadino labai kategoriška, priminęs, jog neišvengiamai mums reikės kalbėtis su šia šalimi, remiantis mūsų vertybėmis ir principais, bet neįžeidinėjant ir nekaprizingai.
Kitaip sakant, tiesmukiems Lietuvos užsienio politikos strategams anksčiau ar vėliau teks susidurti su visai kitokiais iššūkiais.
