K.Brattforsas paskutinis matė juos lipančius į lėktuvą. Nesulaukęs iš lietuvių jokios žinios būtent jis paskambino pagalbos telefonu.
Dėl An-2 lėktuvų kone pamišęs vyras buvo gana artimas dingusio piloto A.Mačiulio draugas. Švedas dievina An-2, tokio lėktuvo atvaizdą yra išsitatuiravęs ant peties.
K.Brattforsas pastarąsias dienas nesudeda bluosto, bando ieškoti atsakymų, kodėl vieni geriausių pilotų patyrė avariją, o puikiai parengtas lėktuvas atsidūrė Baltijos jūros dugne.
Švedas kasdien tikrina duomenis kompiuteryje, ieško lėktuvų ir laivų koordinačių Baltijos jūroje. „Ar matėte Rusijos laivą, besisukiojantį šalia vietos, kur nukrito lietuvių lėktuvas? Ką jis ten veikia? Jau dvi dienos jis ten“, – gūžčiojo pečiais nedideliam Katlebergo oro uostui vadovaujantis technikas. Tačiau sąmokslo teorijos – ne jo sritis.
Vienas geriausių An-2 lėktuvų specialistų Švedijoje nenustebo iš lrytas.lt sužinojęs, kad lietuvių lėktuvas jūros dugne guli beveik nepažeistas. Tačiau, pasak jo, būtina, nustatyti tikslią incidento priežastį. Toks įvykis – pirmas kartas jo gyvenime.
- Pradėkime nuo klausimo – kokį jums įspūdį paliko lėktuvo techninė būklė, kai lietuviai juo atskrido iš Danijos į jūsų oro uostą?
– Iš techninės pusės šiam lėktuvui neturėjome jokių priekaištų. Nors ne mes jį remontavome, o danai. Tačiau, kaip ir priklauso, mes jį patikrinome. Taip, žinau, kad šis lėktuvas yra pakankamai senas.
Danų technikai puikiai paruošė tą lėktuvą. Pas juos ne kartą ir aš esu taisęs savo lėktuvus. Jie prisiima visą atsakomybę, ir dėl jų kompetencijos aš neabejoju. Niekada nesu turėjęs problemų su An-2. Galima sakyti, aš juo išmokau skraidyti.
A.Mačiulis turi didelę patirtį skraidant tokiais lėktuvais, todėl jis ir pats galėjo įsitikinti, kaip lėktuvas veikia. Taigi lėktuvas veikė puikiai, kaip ir variklis. Mes dar viską patikrinome prieš jam pakylant iš Katlebergo.
Galbūt dažai buvo šiek tiek atsilupę, tačiau visa kita buvo puikios būklės.
- Taigi jiems jokių remonto paslaugų nesuteikėte?
– Ne, jie mūsų oro uoste tik nusileido papildyti degalų atsargas. Tačiau tokiais atvejais privaloma patikrinti lėktuvą. Tą mes ir padarėme. Nors, manau, kad degalų iš Danijos būtų pakakę. Bet A.Mačiulis sakė, kad reikėjo daugiau. Jis buvo geros nuotaikos, juokavo.
Jau kai jie pakilo, dar mes susisiekėme radijo ryšiu. Pilotai man patvirtino, kad viskas veikia puikiai. Kiek žinau, Danijoje buvo keistas bakas, buvo padaryta ir daugiau remonto darbų.
- Kaip manote, kodėl pilotams nepavyko išsiųsti pagalbos signalo?
– Aš nesvarstau, aš tai žinau – jie siuntė signalą. Nes radijo ryšys veikė puikiai. Juk dabar patys matot, kad lėktuvas rastas beveik nepažeistas.
Tačiau esmė – radijo ryšio įranga Palangos oro uoste. Neabejoju, kad ten dirba puikūs žmonės, bet technologija yra tiesiog niekinė. Todėl manau, kad lietuvių šaukinio tiesiog neišgirdo.
- Tačiau Lietuvos specialistai teigia, kad pagalbos šauksmas būtų įrašytas, jei jo fiziškai nebūtų išgirdę ryšio specialistai.
– Manau, kad ryšio signalas tiesiog Palangos nepasiekė. Todėl jų galėjo paprasčiausiai niekas neišgirsti. Įranga Palangoje yra ypač silpna ir ypač sena. Nemanau, kad radijo ryšys negalėjo pasiekti dėl to, kad lėktuvas buvo per žemai. Tai netiesa. Aukštis buvo pakankamas pagalbos signalui išsiųsti. Lėktuve įranga veikė puikiai.
Žinoma, tikrosios priežasties mes nežinome, mes čia tik svarstome, variantų gali būti tūkstančiai. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti – Palangos bokšte dirba puikūs žmonės, jie daro ką gali, bet jei įranga yra tokia beviltiška, tai nieko nepadarysi.
Aš nežinau, kiek ten žmonių dirba. Bet su įranga ten problemų tikrai yra.
Visiškai normalu, jei lietuviai skrido gana žemai. Tiesiog, jei debesys žemai, tokių lėktuvų pilotai taip nusprendžia. Tačiau čia nieko nėra neįprasto.
- Kaip manote, kiek lietuviai turėjo laiko pasišalinti iš lėktuvo? Ar jiems pakako laiko pasinaudoti gelbėjimosi įranga?
– Aš pats mačiau gelbėjimosi valtį, liemenes. Aš pats jas mačiau, nes paprašiau jas parodyti dar oro uoste. Viskas buvo savo vietose. Manau, kad jiems pakako sėkmingai palikti lėktuvą, nes mes treniruojamės, kaip elgtis tokiose situacijose. Kai lėktuvas leidžiasi į vandenį, o tau reikia patekti į valtį, to mes mokomės specialių pratybų metu. Tad lietuviai puikiai išmanė, kaip elgtis tokiu atveju.
Kitaip būtų, jei lėktuvas būtų sudužęs, pažeistas – tada gal būtų sunkiau jį palikti. Tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip. Pirmosios 20 minučių yra labai svarbios.
Neabejoju, kad jie turėjo visus šansus išgyventi, sėkmingai palikti lėktuvą.
- Kaip manote, gal Lietuvos institucijos pirmiausia turėjo paprašyti pagalbos iš švedų gelbėtojų?
– Aš praradau savo draugus. Aš pats skambinau pagalbos telefonu, kai negalėjau su jais susisiekti radijo ryšiu. Pats iškviečiau gelbėtojus, kurie pilotų ieškojo su sraigtasparniu. Yra nustatytas tikslus laikas, kada skambinau, mano pagalbos šauksmas yra įrašytas.
Gelbėtojai nauju sraigtasparniu buvo pakilęs į paieškas.
- Ar prisimenate iš savo patirties panašių incidentų su An-2?
– Ne, tai pirmas kartas, kai toks lėktuvas nukrenta netoli Švedijos. Tai yra labai saugus lėktuvas, sakyčiau, antras pagal saugumą pasaulyje.
- O ar su jumis bent kartą bendravo Lietuvos pagalbos tarnybų atstovai ar specialistai, kaip su liudininku, paskutinį kartą mačiusiu pilotus?
– Ne, su manimi niekas nesusisiekė.
- Kaip manote, ar vertėtų šį lėktuvą kelti iš jūros dugno?
– Manau, kad turi būti visų interesas iškelti šį lėktuvą ir išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Man asmeniškai labai skaudi ši tema, tačiau labai svarbu sužinoti tikrąją avarijos priežastį. Negaliu patikėti tuo, kas atsitiko.
Pats esu ne kartą skridęs virš Baltijos su An-2. Tiesa, į Lietuvą su juo neskridau, o tik į Švedijos salas. Bet juk tai tik lėktuvas, koks skirtumas, kur tu skrendi – virš jūros ar ne.
Be to, mane labiausiai nustebino tai, kad toks įvykis atsitiko su A.Mačiuliu ir Alvydu (Selmistraičiu – aut. past.). Kas jau kas, bet jų patirtis yra tokia, kuri neleidžia nutikti tokiems dalykams.
Jei padaryčiau tokių klaidų, tai dar nieko nenustebinčiau. Bet šiems lietuviams taip nutikti negalėjo, nes jų patirtis yra kitokia nei mano.
- O gal reikėjo šį lėktuvą gabenti keltu, o ne skristi per Baltiją?
– Tai visiškai nesąmonė. Lėktuvas buvo puikios būklės. Jei A.Mačiulis būtų ką bloga pastebėjęs, tikrai nebūtų skridęs. Jis būtų kilęs kitą dieną, tik po to, kai būtų tikras, kad viskas gerai.
- Kokie buvo paskutiniai jūsų įspūdžiai atsisveikinant su pilotais?
– Mes draugiškai kalbėjome apie mūsų gyvenimą, jie džiaugėsi, kad grįžta namo pas šeimas. Visi buvo laimingi, juokavome. Su Mačiuliu buvome artimi draugai, jis neseniai prižiūrėjo mano lėktuvą, mes kartu linksmai esame leidę laiką. Jis labai šaunus žmogus.
