Jau pirmąją orlaivio An-2 paieškos dieną pasipylė kaltinimai dėl blogai organizuotos paieškos.
Suprantamas yra pilotų artimųjų nerimas ir skausmas. Kai ištinka tokia tragedija, kiekviena minutė atrodo svarbi. Vieno iš pilotų žmona ir pati pakilo virš Baltijos ieškodama savo vyro.
Tačiau pilotų artimiesiems ėmė antrinti ir „Klaipėdos avialinijų“, kurioms priklausė ši skraidanti seniena, vadovai, ir šiltai savo kabinetuose sėdintys politikai. Vakar savo trigrašį įkišo net prezidentė Dalia Grybauskaitė, nepraleidusi progos pareikšti susirūpinimo blogai organizuota paieška. Juk ji yra vyriausioji Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadė, tad gali atšaukti iš pratybų karinę techniką ir pasiųsti į gelbėjimo operaciją. Bet ieškoti kaltųjų juk yra lengviau nei ieškoti dingusių žmonių.
Kodėl užuot svaidęsi kaltinimais niekas tiesiai šviesiai nepaklausia „Klaipėdos avialinijų“ vadovų, kam jiems reikalingos tokios senienos ir kodėl vienmotoris 34 metų senumo „kukurūznikas“ buvo gabenamas virš jūros, o ne kitu, saugesniu keliu.
Šis lėktuvas keliavo iš rankų į rankas. Praeityje jis priklausė „Klaipėdos avialinijoms“, po to lenkų įmonei, kuri bankrutavo. Iš jos blerbiančią senieną perėmė danai, bet turbūt pamatę, kad nėra saugi, jos atsikratė. O gal jie pasidomėjo, kiek „kukurūznikų“ nukrito jų tėvynėje Rusijoje.
Galiausia orlaivį An-2 vėl susigrąžino klaipėdiečiai už 15 tūkstančių eurų. Jie tikino, kad techninė orlaivio būklė buvo gera. Vis dėlto tragedija liudija ką kita.
Įdomu, ką su „kukurūzniku“ buvo planuojama daryti – trąšas virš laukų barstyti ar turistus ir poilsiautojus skraidinti?
Per Palangos kurorto šventę praėjusį šeštadienį mačiau virš paplūdimių ir jūros birbiančius tokius „kukurūznikus“. Tai buvo pramoginiai skrydžiai.
Tačiau pramogauti tokia seniena reikia išskirtinės drąsos. Kaip ir skraidinti ją virš audringos Baltijos jūros ir dar pučiant tokiam stipriam vėjui, kaip praėjusį savaitgalį.
