Daugelyje pasaulio šalių loterijų didžiųjų prizų savininkai yra nedelsiant paskelbiami. Antai JAV tik šešios valstijos leidžia tokiems laimėtojams likti anonimais.
Loterijas rengiančios bendrovės „Olifėja“ generalinis direktorius Antanas Muraška nusprendė kreiptis į Seimą, siūlydamas pakeisti dabar šalyje galiojantį draudimą viešai skelbti loterijų laimėtojus, jei jie to nepageidauja.
A.Muraškos manymu, loterijų versle viešumas yra itin svarbu – žmonės, kurie perka bilietus, turi teisę žinoti, kam atitenka jų pinigai.
Slaptumo nuostata įsigaliojo vadinamuoju pereinamuoju laikotarpiu, kai šalyje siautėjo banditai ir reketininkai, bet nuo 1997-ųjų Lietuva gerokai pasikeitė.
Net tada, kai šalyje būdavo įvykdoma daugiau nusikaltimų, „Olifėjos“ vadovas sakydavo laimėtojams: „Tik viešumas jus apsaugos.“
Šiuo metu, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje rengiamos loterijos „Camelot“ atstovai pataria stambių pinigų sumų laimėtojams iš pradžių nieko niekam nesakyti, o išvykti atostogų į užsienį ir ten apsispręsti, ką daryti toliau.
Vis dėlto maždaug ketvirtis „Camelot“ didžiųjų laimėtojų nutaria apie tai paskelbti viešai.
Nuskamba tik nevykėliai
Šiuo metu Lietuvoje į viešumą dažniausiai iškyla tik prisidirbę ar susidirbę loterijų milijonieriai, o tai formuoja neigiamą loterijų įvaizdį – esą laimėti pinigai laimės nesuteikia.
Todėl, A.Muraškos nuomone, labai svarbu, kad būtų žinomi ir laimingi loterijų laimėtojai.
„Nesakyčiau, kad laimėti pinigai nesuteikia laimės. Juk labai tikėtina, kad jei nieko nežinome apie tuos daugiau kaip šimtą milijonierių, vadinasi, jiems viskas gerai.
Dabar žinome tik apie keturis nelaimingus laimėtojus. 4 procentai – neblogas rezultatas“, – kalbėjo loterijos rengėjas.
Kita vertus, tos nelaimėlių istorijos „Olifėjai“ irgi naudingos – loterijos žaidėjai turi įrodymų, kad laimėti pinigai tikrai išmokami.
Viešumas – ne visada gėris
Buvęs Seimo narys 66 metų Leonas Alesionka yra vienas iš dviejų loterijos milijonierių, pasiskelbusių po 1997-ųjų, kai buvo uždrausta viešinti laimėtojų tapatybę.
Prieš penkerius metus laimėjęs milijoną litų (apie 290 tūkst. eurų) politikas kelis mėnesius plačiai neviešino savo praturtėjimo, bet to neslėpė nuo giminių ir bendradarbių.
Todėl kai vieną dieną paskambino žurnalistai ir pasiteiravo apie laimėtą milijoną, jis nutarė nebesislapstyti.
Tačiau L.Alesionka vis dėlto linkęs pritarti, kad didelių sumų laimėtojai turėtų likti nežinomi: „Lietuva – viena tokių šalių, kur pasiskelbęs apie pinigus ir dar nurodęs adresą gali sulaukti nemalonumų.
Nors visi supranta, kad aš savo spintoje laimėtų pinigų nelaikau, neleisdavau filmuoti savo namų.
Žmogaus teisė, ar jis nori skelbti apie savo laimikį. O man pakanka informacijos, kad Aukso puodą laimėjo visą gyvenimą skurdęs pensininkas.
Kita vertus, kodėl loterijos laimėtojas turėtų norėti slapstytis? Čia juk jo laimė.
Kur kas didesnė problema, kad pradėjo nebeskelbti chuliganų ir žudikų pavardžių – jas būtina viešinti“, – kalbėjo buvęs parlamentaras.
Gali gyventi patogiau
Loterijos milijonieriams L.Alesionka tiktai patartų nesutrikti, nedaryti skubotų sprendimų, taip pat neprisileisti netikrų draugų.
Neiššvaistęs laimėto milijono buvęs Seimo narys šiuo metu gali prisidurti prie pensijos ir gyventi patogiau.
Vien už namo šildymą žiemą tenka mokėti 380 eurų (apie 1310 litų) per mėnesį, o jo pensija – maždaug 470 eurų. Taigi jei ne laimėti pinigai, tektų eiti dirbti.
„Šiandien džiaugiuosi, kad galiu gyventi sau. Visą gyvenimą iki tol gyvenau kitiems“, – sakė buvęs politikas.
Vyriausybė uždėjo spyną
Loterijų rengimo taisyklės buvo pakeistos laimėtojo pastangomis.
1997 metais Lietuvoje buvo laimėta didžiausia iki tol pinigų suma – 1 milijonas 729 tūkst. 590 litų (daugiau kaip 500 tūkst. eurų).
Laimėtojo advokatu prisistatęs asmuo „Olifėjai“ pateikė laimingo bilieto kopiją ir pareikalavo pinigus pervesti į jo įmonės sąskaitą.
Jis tvirtino, kad reikalavimas viešai paskelbti tokios didelės sumos laimėtoją pažeistų asmens konstitucines teises.
Sprendžiant iš advokato kalbos, laimėtojas buvo kaunietis, turėjo mažų vaikų ir būgštavo, kad atsiras norinčių pasisavinti jo laimėjimo dalį.
Bet „Olifėjos“ atstovai tvirtino, kad loterijos rengėjų reikalavimas viešinti milijonierius nepažeidžia piliečio teisių: jei tokia sąlyga netinka – gali nežaisti.
„Olifėja“ taip pat įrodinėjo, kad neatskleidus laimėtojo žaidėjai abejotų bendrovės darbuotojų sąžiningumu, be to, loterijos dalyviai turi teisę žinoti, kaip panaudojami už jų pirktus bilietus gauti pinigai.
Tačiau milijonieriaus tai neįtikino ir jis kreipėsi į garsią advokatų kontorą „Lideika, Valiūnas, Petrauskas ir partneriai“.
Netrukus Vyriausybės posėdyje buvo apsvarstyti taisyklių, kuriomis vadovaujasi Lietuvos loterijos, pakeitimai.
Loterijas rengiančios įmonės buvo įpareigotos „užtikrinti asmens, laimėjusio didelį prizą, slaptumą, jeigu jis to pageidauja“. Tokį nutarimo projektą pateikė tuometis finansų ministras Algirdas Šemeta.
Pasiskelbė esąs inžinierius
Netrukus Vyriausybės nutarimas įsigaliojo, o energingas keturiasdešimtmetis iš Kauno atsiėmė 1 milijoną 729 tūkst. litų. Jis pasiskelbė esąs inžinierius, dirbantis medžio pramonėje.
Tačiau „Olifėjos“ darbuotojai spėjo, kad to žmogaus pareigos ne tokios. Mat pinigus jis ketino investuoti į verslą su suomiais.
Yra tik kelios išimtys
2004 metų sausio 1-ąją Lietuvoje pradėjo galioti Loterijų įstatymas, kurio 10 straipsnyje numatytas draudimas teikti informaciją apie laimėjusius asmenis be jų sutikimo.
Išimtis gauti tokias žinias numatyta Lošimų priežiūros tarnybai, ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismui, Mokesčių inspekcijai, taip pat kai kurioms kitoms institucijoms.
Tarnybos kol kas negavo nė vieno skundo
* Lošimų priežiūros tarnybos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo Arnoldo Dilbos teigimu, Europos Sąjungos direktyvos nereikalauja keisti įstatymo nuostatos dėl laimėtojo tapatybės viešumo, nes kiekviena valstybė loterijų įstatymus nustato pati.
* Daugiau nei per 10 metų nė vienas Lietuvos pilietis nesikreipė į vartotojų teises prižiūrinčią tarnybą ir nepasiskundė nežinantis, kam atiteko jo pinigai, sumokėti už loterijos bilietą.
Atsitiktinumo gaudynės įkvepia dažną lietuvį
Rūta Žiliukaitė
Vilniaus universiteto sociologė
„Noro lošti loterijose, nežinant, ar buvo laimėtojas, aš nevadinčiau pasitikėjimu. Mes tikrai nepriklausome tautų grupei, kur tikima, kad dauguma piliečių elgiasi padoriai.
Sociologai nustatė, kad Vidurio ir Rytų šalys pasižymi aukštu fatalizmo lygiu. Čia gyvenantys žmonės nemano, kad jų gyvenimas priklauso nuo jų veiksmų. O loterijos – atsitiktinumo gaudynės.
Kodėl nereikalaujama informacijos apie laimėtojus? Tai – tam tikras susitarimas. Mes priklausome grupei tautų, kuriose skurdo lygis nemažas, todėl daug kas nori patikėti, kad likimas nusišypsos, nesvarbu, ką apie tai sako tikimybių teorija.“
