Skirtingai nei 2013 m., kai rengtas analogiškas viršūnių susitikimas Vilniuje, šį kartą Lietuvos, o ir susitikimo šeimininkės Latvijos politikai tvirtina, kad gerų žinių sulaukti nesitiki.
ES politikai iš Vakarų Europos daug atsargiau kalba apie galimą ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimo nesėkmę. Ne vienas stebėjosi Latvijos užsienio reikalų ministro Edgarso Riekstinšo dar vasario mėnesį pareiškimu, kad šis viršūnių susitikimas bus tik išlikimo susitikimas, t.y. , kad jame gali spręstis klausimas dėl Rytų partnerystės iniciatyvos išlikimo. Lietuvos politikai kritikuoja paruoštą šio susitikimo deklaracijos projektą ir tvirtina, kad joje nėra nieko gero.
Vieni kaltina Latviją, kiti – Vokietiją. Kitų ES šalių politikai ir diplomatai teigia, kad su tokiomis išvadomis skubėti nereikia ir, kad pats pasiūlyto dokumento tekstas dar gali gerokai keistis susitikimo eigoje.
Visoje šioje negatyvių nuomonių jūroje žmonėms, mažiau įsigilinusiems į problemos esmę, gali būti sunku suvokti, kas būtų šio susitikimo Rygoje susitikimo sėkmė, o kas – pralaimėjimas. Ne tik minėtoms šešioms Rytų partnerystės šalims, bet ir Lietuvai.
Juk nuo to, ar šiame regione augs Rusijos įtaka kartu su bandymu vėl iš naujo kurti Kremliaus įtakos sferą, ar bus, vis dėlto, stiprus minėtų valstybių siekis suartėti su Vakarų tarptautinėmis institucijomis, iš dalies priklauso ir mūsų saugumas.
Priklauso, žinoma, netiesiogiai, nes mes jau esame Vakarų institucijų ES ir NATO nariai ir mūsų valstybės saugumas spręsis, visų pirma, santykiuose tarp šių institucijų ir Rusijos.
Negera šio susitikimo baigtimi todėl reikėtų laikyti bet kokią užuominą baigiamajame jo dokumente apie trečiosios pusės dalyvavimą tame, kas iki šiol vadovavosi dvišaliu dialogu tarp ES ir Rytų partnerystės valstybių.
Ne taip svarbu, ar trečioji pusė: Rusija būtų įvardinta ar neįvardinta dokumente. Bet kuri trečioji pusė dialoge dviejų nėra geras dalykas. Juo labiau, jeigu į ES politiką sugrįžtų „visų pirma Rusija“ linija, kuri buvo jau trinama atsiradus Rytų partnerystės šalims, kaip svarbioms ES partnerėms.
Ekspertai iš įtakingos institucijos Vokietijoje Užsienio reikalų tarybos savo gegužės viduryje parengtame raporte įvardino ir dar blogesnę perspektyvą, kuri gali gimti po Rygos viršūnių susitikimo: įtakos sferų pasiskirstymą tarp ES ir Rusijos šiame regione, bet ją atmeta, kaip nepriimtiną.
Jeigu tokios „raudonos linijos“ būtų nubrėžtos, aišku, Baltijos valstybės, kaip ES ir NATO narės, greičiausiai atsidurtų Vakarų įtakos zonoje, todėl tos kalbos apie netrukus galinčią užpulti mus Rusiją ar tai, kad Vakarai mūsų negintų, atrodytų ne visai atitinkančios realybę.
Vis dėlto, toks „raudonųjų linijų“ brėžimas Europoje prieštarautų suvokimui, kad kiekviena šalis turi teisę pasirinkti savo užsienio politikos prioritetus ir niekas kitas tos teisės negali varžyti.
Todėl, jeigu tokių siūlymų ir kyla, ar iš Kremliaus, ar ir Vakarų pusės, jie turi būti visiškai nepriimtini. Trečiosios pusės galimybė tarti savo žodį dėl ES Rytų partnerystės valstybių suartėjimo su ES būtų jau žingsnis šia blogąja linkme.
Labai gera susitikimo Rygoje išdava, kuri, tiesa, pilnu įgyvendinimu atrodo sunkiai įtikėtina, būtų visų pirma, ES narystės Rytų partnerėms perspektyva už tai, jeigu jos padaro savo namų darbus, sėkmingai su ES pagalba ima spręsti vidines problemas, tokias, kaip valstybės institucijų neefektyvumas, korupcija, įstatymų suderinamumas su ES teisine baze.
Labai svarbu šio optimalaus scenarijaus šviesoje ES priimti sprendimą nors dėl bevizio susisiekimo su Gruzija, nubrėžti gaires ir dėl analogiško sprendimo Ukrainos atžvilgiu. Vilniuje juk dėl bevizio susisiekimo su Moldova sutarta.
ES narystės suteikimo perspektyvą Rytų partnerėms riboja, visų pirma, vadinamas plėtros proceso nuovargis pačioje Europos Sąjungoje. Jis jaučiamas net ir, kalbant apie Vakarų Balkanų galimą įstojimą į ES, įgyvendinant ES sprendimą priimtą 2003 m. Salonikuose. Jau nekalbant apie tunelio gale nematančias kalbas dėl galimo Turkijos įstojimo į ES, nors procesas ta linkme ir vyksta. Tiesa, vyksta ne pirmą dešimtmetį.
Būtent todėl kai kurie analitikai, kaip, pavyzdžiui JAV Karnegio centro ekspertai Tomas de Waal ir Richard Young siūlo nebijoti suteikti Rytų partnerėms vilties vieną dieną įstoti į ES, aiškia suvokiant, kad šių ES Rytų partnerių valstybių viduje problemos yra tokios didelės, kad priartėjimas prie ES mažiausiai išsivysčiusių valstybės lygio pasirengimas įsijungti į ES užimtų mažiausiai 15-20 metų.
O, jeigu tokia perspektyva nebus suteikta, tai gali prasidėti atbuliniai procesai šiose šalyse.
Iš tikrųjų, balandžio mėnesio apklausa Moldovoje parodė, kad net 58 proc. šios šalies gyventojų dabar jau norėtų stoti į Eurazijos ekonominę sąjungą ir tik 40 proc. siektų stoti į ES.
Rygos viršūnių susitikimo išvakarėse Gruzijos vadovai, diplomatai paskelbė, kad Rusija sustiprino savo pastangas panaudojant minkštąją galią, t.y. propagandą, kitus instrumentus įtakoti šios šalies gyventojus, bandyti paskatinti juos palankiau žiūrėti savo pusėn.
Gruzijos ir Moldovos analitikai pripažįsta, kad tai daroma panaudojant ir stačiatikių bažnyčią bei nevienareikšmiškai vertinamą šių žmonių bendruomenėje kai kurių ES šalių siekį primesti požiūrį į lytinių mažumų teises.
Bet labiausiai prie to prisidėtų, žinoma, abejingumas šių šalių lūkesčiams, siekiant suartėjimo su ES. Todėl būtent bevizio susisiekimo klausimo sprendimas galėtų būti tuo mažu papildomu žingsneliu, rodant ES šalių dėmesį.
ES valstybės šiuo metu išgyvena nuovargį ne tik dėl plėtros, bet ir dėl imigrantų, kurie plūsta į Europą iš Šiaurės Afrikos, nepaisydami galimų tragiškų tokios nelegalios kelionės pasekmių. Visi supranta, kad bevizio susisiekimo galimybės suteikimas bent toms Rytų partnerystės šalims, kurios rodo siekį suartėti su ES, padidins imigrantų srautą iš šių šalių, nors Moldova ir Gruzija nėra didelės šalys.
Todėl, net, jeigu emigrantų iš tų valstybių plūstelėtų į ES, tai mažai, kas pajustų. Vis dėlto, kalbėdami apie Moldovą ir Gruziją daugelis supranta, kad po to analogiškus žingsnius reikėtų daryti ir Ukrainos atžvilgiu, o tai jau daug gyventojų turinti šalis.
Bevizio susisiekimo klausimas yra mažiau skausmingas ES, nei narystės perspektyva. Todėl tikėtis, kad jis gali būti išspręstas teigiamai bent Gruzijos atžvilgiu, įmanoma. Aišku, tam reikės ir atvykusių į Rygą valstybių vadovų, palankių Gruzijai, pastangų.
Britų ekspertas iš Europos reformų centro Ianas Bondas savo analizėje, parašytoje artėjant Rygos susitikimui, akcentuoja visų pirma Ukrainos svarbą ir svorį šiame procese. Jis teigia, (ir galima tik džiaugtis, kad tokių nuomonių Vakaruose girdisi vis daugiau), kad Ukrainos problemų sprendimui reikia skirti labai didžiulį dėmesį.
Jeigu tai bus suprasta, tada ne tik pagalba reformoms Ukrainoje, parama, sprendžiant labai sunkias problemas santykių su Rusija ir jos remiamais separatistais Donbase, bet ir bevizis klausimas turėtų būti sprendžiamas arba bent jau duotos užuominos.
Realiausia, kas vis dėlto, gali būti nutarta Rygoje, tai toliau tęsiant Rytų partnerystės iniciatyvą, įvesti daugiau diferenciacijos tarp šešių šalių.
Azerbaidžanas, kurio prezidentas net nutarė šį kartą į susitikimą nevažiuoti, Armėnija ir Baltarusija, nereiškiančios aiškaus intereso suartėti su ES, turi nedaug bendro su Ukraina, Moldova ir Gruzija, kurios aiškiai skelbia galutinį siekį įstoti į ES. Pasyvios valstybės ES Rytų partnerystės procese neturi būti stabdis kitoms judėti link suartėjimo su ES.
Ne tik Vilniaus susitikimo deklaracija, bet ir Europos Sąjungos sutartis teigia, kad niekas negali užkirsti kelio šaliai, pripažįstančia europines vertybes, tapti ES nare.
Viena tik norėčiau perspėti: nereikia vertinti šio susitikimo, jeigu jis neatitiks tų mūsų didžiausių lūkesčių, kuriuos turėjome 2013 m., kaip nesėkme. Kartais Lietuvoje yra norima, kad visa ES galvotų taip, kaip mes ir tik tada tokia politika bus gera. Bet pažiūrėkime, kad ir į minėtą imigrantų problemą.
Pavyzdžiui, Italija galvoja, kad tik tada ES politika bus teisinga, jeigu visos šalys, įskaitant Lietuvą priims tą milžinišką imigrantų iš Šiaurės Afrikos srautą, kuris dabar tenka šios valstybės atsakomybei.
Bet, ar mes to norėtume? ES politikoje suderinami atskirų šalių interesai ir ne visada gali būti tai, kaip galvoja ,kuri nors viena iš ES šalis. Ar tai būtų Lietuva, ar Italija.
ES tikrai pripažįsta, kad, po to, kai Ukrainoje pasireiškė tokiu agresyvumu Rusijos politika, atėjo tam tikras apmąstymų laikotarpis ES Rytų partnerystės politikoje, bet galima pasidžiaugti, kad nė vienoje iš minėtų studijų, niekur nekalbama, kad dabar dėl tos politikos ES Rytų partneres reikia palikti likimo valiai, kad jos yra ES šalims nesvarbios.
Priešingai, siūloma ginti jų interesus, jeigu jos pajus kokį nors spaudimą. Jeigu būtent tokiu suvokimu pasibaigs viršūnių susitikimas Rygoje, galėsime pasakyti, kad padarytas dar vienas žingsnelis į priekį, nors gal ir ne toks didelis, kaip norėtume.
