Prie bažnyčios manęs, ubagėlės, laukė siurprizas. Staiga pamačiau (su raganos kauke matyti ne taip lengva), jog į mane nutaikytos kameros ir fotoaparatai. Atsigrįžau atgal – ogi prezidentė.
Apsidžiaugusi puoliau jos apkabinti, ši staigiai atšlijo – man pasirodė, kad trumpam prarado pusiausvyrą. Tačiau tuoj susitvardė ir puolė bendrauti.
„O tai už ką reikia referendume balsuot?“ – mečiau jai nesuderintą iš anksto klausimą. Gal net nederantį prie šventės atmosferos. Tąkart D. Grybauskaitė viešųjų ryšių namų darbus buvo atlikusi. Ji entuziastingai skėlė prakalbą, kaip žemė liks Lietuvos žmonėms.
Prabėgo metai ir jau tuoj Lietuvai teks apsispręsti – arba keisti ES teisę pažeidžiantį žemės saugiklių įstatymų, ar aiškintis reikalus su Europos Sąjunga. Gal prieisim iki to, kad teks mokėti didžiules baudas – iki 45 tūkst. eurų per dieną, kol pašalinsime apribojimus įsigyti žemę Europos Sąjungos bendrapiliečiams.
Tai – akivaizdus pavyzdys, kaip kiša koją viešieji ryšiai, kuriais stengiamasi bet kuria kaina išlaikyti įvaizdį. Prezidentė parodė pavyzdį, kad ginčus dėl žemės galima ignoruoti. Kiti valdininkai pasekė pavyzdžiu – atidėjo klausimo sprendimą iki to meto, kai bus galima sakyti: „Europos Sąjunga mus privertė“.
Todėl ačiū Dievui, kad šįsyk Latvijoje ji susimovė. Bent jau žinome, kad klausimas apie homoseksualų partnerystę Lietuvai yra ypatingai svarbus. Jei būtų nesvarbus, prezidentė nemurmėtų mantros apie nesuderintus klausimus.
Nesuderintas klausimas ją ypač erzino ne dėl to, kad atsakymo ji nežino. Atvirkščiai. Atsakymą prezidentė labai gerai žino. D. Grybauskaitė žino, kad nepakanti seksualinėms mažumoms visuomenė būtų labai nepatenkinta, jei ji kalbėtų atvirai. Atsakymas yra paprastas – būdami Europos Sąjungoje, ilgainiui turėsime užtikrinti lygias teises. Be jokių „o, bet, tačiau, o gal per anksti“. Tiesiog privalėsime. Arba žmogaus teisių pažeidimai bus apmokami iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Prezidentę Latvijos žurnalistas išmušė iš pusiausvyros. Gėda? Gal ir gėda tiems, kurie nori matyti ne prezidentę, bet visuomenės nuomonių siūlelių tampomą marionetę. Jokia čia gėda, čia – kaip tik galimybė. Gal atsiras išmintingų žmonių, kurie prezidentei patars neužsinerti kilpos sau ant kaklo. Kilpos, kuri anksčiau ar vėliau užsiverš.
Tiesą sakyti paprasta. Tiesą gali išpyškint, jei tave pažadins vidurnaktį. Bet jei nenori atstovauti tiesai, tada ir svyru svyru kaip berželis svyruonėlis. Ar kaip drebulėlė, visais lapeliais virpanti.
Laimė, kad dar neturime tokių profesionalių viešųjų ryšių specialistų, kurie per siaubingąjį interviu būtų žengę į kadrą ir sugadinę žurnalistams vaizdą. Viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus įsitikinęs, kad tokia manipuliacija būtų buvusi į gera. Bet kas, jei Latvijos nacionalinė televizija būtų parodžiusi net ir tokius vaizdus?
Jei ir prezidentei, ir mums nebūtų gėda, neturėtume progos svarbiai diskusijai. Kuria kryptimi mes norime eiti? Ar ketiname siekti, kad homoseksualai būtų pripažįstami kaip tokie patys žmonės? Ar ketiname toliau kalbėti puse lūpų ir apsimesti – jokių gėjų Lietuvoje dar nėra, o lesbiečių išvis nėra, nes jos tėra tik vyrais nusivylusios moterys.
Vis pasigirsta kalbų, kad homoseksualai nediskriminuojami – mat yra gėjų, apie kuriuos aplinkiniai žino, kad jie yra gėjai, tačiau jie to „negarsina“ ir visi juos priima „kaip žmones“. Esa, tylintis gėjus – toleruotinas gėjus.
Tada dėl jo neskauda galvos nei mamai, nei tėčiui, nei močiutei, nei kaimynėms, kurios užėstų savo komentarais. Kalbėjimas Lietuvoje nuo sovietmečio yra būdas kurti įvaizdį, o ne būdas bendrauti ir bendradarbiauti.
Priversti tyliai būti homoseksualais žmonės netampa heteroseksualais. Jie tampa veidmainiais. Štai tada turime problemą. Už savo teises jie kovoja – tik kitaip, pogrindyje.
Homoseksualų portaluose pasirodo štai tokių komentarų: „Vaikinai, nekabinkite merginų vien dėl vaizdo. Jei jums reikia nueiti kur nors su mergina, geriau jai sumokėkit. Tada ir jums bus gerai, ir merginai gerai“.
Gal čia kam nors kyla klausimas, kodėl gėjus nori nusivesti merginą į giminaičių vestuves ar įmonėje vykstančią šventę?
Jei norėtume kalbėti tiesą, pripažintume – pasirinkti turime ne tarp visuomenės be homoseksualų ir visuomenės su homoseksualais. Pasirinkimas yra tarp homoseksualų teisių pripažinimo ir veidmainystės.
Jei pripažinsime, kad jie turi teisę nesislėpti, tada ilgainiui ir partnerystės klausimas nebus toks keblus. Kas čia blogo leisti žmonėms apsikeisti žiedais ir taip vienas kitam pažadėti ištikimybę? Jei jau taip skauda dėl išniekinamos tradicijos, nevadinkime to santuoka.
Įdomu tai, kad centrinę vietą šioje dėlionėje užima Katalikų Bažnyčia. Pasaulietiniame pasaulyje ji yra tarsi praradusi galią, tačiau būtent iš katalikybės ateina homoseksualumo kaip smerktino dalyko suvokimas.
Vyskupai ir kunigai jau seniai išmoko atsakinėti žurnalistams į nesuderintus klausimus: „Mes nuodėme laikome homoseksualumą, bet mylime ir gerbiame pačius homoseksualus, nes jie turi Dievo jiems duotą žmogišką sielą“. Skamba gražiai, bet kokio šventumo turi būti žmogus, kad įstengtų mylėti priešą ne teoriškai, o praktiškai?
Bažnyčia taip pat nepasako tiesos. Ta tiesa – irgi paprasta. Bažnyčia smerkia ne dviejų vyrų ar dviejų moterų meilę. Ji smerkia seksą dėl malonumo – tokį, kurio metu neatsiranda vaikai.
Jei katalikai laikytųsi savo pozicijos iki galo, lygiai tokia pat nuodėme jie turėtų laikyti kontraceptinių priemonių naudojimą ir apskritai norėjimą mėgautis kūniškais malonumais.
Tačiau Bažnyčia bijo – jei tai bus aiškiai komunikuojama, pusė tikinčiųjų išeis ir nebegrįš. Kita pusė išsidroš mietus ir eis ieškot raganų ir raganių – kaip viduramžiais.
Homoseksualai yra iš anksto nesuderintas klausimas, kurį mums užduoda Dievas (ar Visata, jei jums taip geriau skamba). Mes turime teisę neploti katučių, matydami juos besibučiuojant. Lygiai taip pat mums gali nepatikti ir daug labiau paplitęs heteroseksualų sekso eskalavimas.
Tačiau su sekso laisve mes nekovojame. Kovotojai su seksu mums atrodo idiotai, mėginantys papūsti prieš vėją. Kovotojai su homoseksualumu daug kam dar atrodo didvyriai.
Norėčiau ir aš Prezidentei užduoti nesuderintą klausimą. Jis būtų toks: „Kas jums pačiai yra tiesa?“
Galbūt jau metas nustoti bijoti tų, kurie ragins išstoti iš ES ir grįžti į V.Putino Rusiją, nes šis su ištvirkėliais teisingai tvarkosi. Galbūt jau užtektinai yra jaunų žmonių, kurie gyvenimą visuomenėje mato kaip galimybę išreikšti save.
Tokiems žmonėms homoseksualai net nerūpi, nes jie užsiėmę kurdami gyvenimą. D. Grybauskaitei yra metas pasirinkti, ar ji norėtų būti tokių žmonių prezidentė.
