Tokį baimingą klausimą trečiadienį Seime pateikė buvusi krašto apsaugos ministrė konservatorė R.Juknevičienė. To teirautis politikę paskatino Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete įvykęs posėdis dėl lėktuvo An-2 ir jo pilotų A.Mačiulio ir A.Selmistraičio paieškos Baltijos jūroje.
Klausimas išties laiku. Viena vertus, Lietuva ir savo piliečiams, ir visam pasauliui kaip įmanydama demonstruoja, kad kraštutinės ekstremalios situacijos – priešo invazijos – atveju valstybės institucijos veiktų kaip tobulai suderintas mechanizmas.
Kita vertus, pakanka gana nedidelės krizės, ir valstybės mašina ima priminti veikiau dūstantį seną „Zaporožec“, o ne amerikietišką tanką „Abrams“.
Būtent tai atskleidė savaitgalį prasidėjusi dviejų pilotų ir jų šeimų drama, kurioje valstybės institucijos suvaidino ypač neigiamą vaidmenį.
Į Lietuvą iš Švedijos per Baltiją skrendančiam lėktuvui patyrus avariją, atsakingos tarnybos turėjo reaguoti automatiškai ir nedelsdamos, pasitelkusios visus galimus resursus, net jei pilotai nespėjo ar negalėjo pasiųsti nelaimės signalo.
Lėktuvo ir žmonių paieška visomis galimomis priemonėmis turėjo vykti tol, kol bus galutinai įsitikinta, kad jų surasti nebėra jokios vilties.
Ne mažiau svarbu institucijų bendravimas tiek su visuomene, tiek su dingusiųjų artimaisiais. Apie žinybų tarpusavio koordinaciją net neverta kalbėti – tai turi būti aiškiai numatyta ir suderinta iš anksto.
Tačiau šiuo atveju nebuvo nei vieno, nei antro, nei trečio.
Tiesa, galima spėti, kad tam tikri paieškos ir gelbėjimo operacijos veiksmai, nors ir lėtai, buvo atlikti.
Pagrindinį vaidmenį turintis atlikti kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras, iš Aeronautikos gelbėjimo centro gavęs pranešimą, kad dingo lėktuvas, pasiuntė porą sraigtasparnių ir laivų, kuriems vėliau ėmė talkinti Švedijos kolegos.
Bet taip ir liko kyboti klausimas, kodėl pareigūnai nesujudo iš karto po to, kai dingo ryšys su lėktuvu.
Negana to, ėmė žirti ir kiti akis labiau badantys dalykai. Vienas papildomų karinių sraigtasparnių, kuriuos buvo galima pasitelkti paieškoms, buvo likęs šventėje Marijampolėje.
Be to, kariškiai nesikreipė pagalbos į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, kuri irgi turi sraigtasparnių. Iš pradžių aiškinta, kad šie orlaiviai netinka tokioms operacijoms, po to – kad nebuvo jų poreikio, o galiausiai kariškiai pareiškė, jog jokio skirtumo, ar paieškos zona būtų buvusi išžvalgyta greičiau ar lėčiau.
Visiškai nesuvokiamas ir sprendimas apskritai nutraukti paiešką sekmadienį vakare. Ji buvo atnaujinta tik pirmadienį, kaip paaiškėjo, po vieno pilotų A.Mačiulio dukters skambučio krašto apsaugos ministrui J.Olekui.
Galų gale lėktuvą jūros dugne antradienį pavakare rado pirmadienį iš pratybų atšauktas karinis laivas „Kuršis“.
Tragiškai atrodė ir pareigūnų bendravimas su visuomene. Atkirsti nuo aiškesnės informacijos žmonės ėmė skelbti įvairias sąmokslo teorijas.
Kraupioje nežinioje buvo laikomi ir dingusiųjų artimieji, todėl jie patys ėmė veikti – pasitelkę privačią aviaciją, užsienio ekspertus, o gaunamas žinias teikė valstybės institucijoms.
Nieko keista, jog pasipylė vieši kaltinimai įvairioms institucijoms, kad tik dėl jų neveiklumo pilotai nebuvo laiku išgelbėti.
Žodžiu, kur dursi, ten kiaura. Kodėl? Blogiausia iš galimų versijų – kariškiai ir pareigūnai nematė reikalo nedelsiant mesti visas pajėgas, nes tiesiog nelaikė šio įvykio reikšmingu.
Antra, tikriausiai nėra parengto detalaus veiksmų plano tokiems atvejams, o jei jis ir yra, jo paprasčiausiai nebuvo laikomasi.
Šia proga būtina prisiminti ir kai kuriuos ankstesnius įvykius, kai nepradeda dirbti tokie valstybės mechanizmai, kurie, atrodytų, turėtų veikti be priekaištų.
Antai visai neseniai šalį sukrėtė tragedija Alytaus rajone, kai per gaisrą žuvo motina su trimis vaikais. Moteris per Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) bandė šauktis pagalbos, tačiau jos nesulaukė.
Ir vėl liko klaustukų, kodėl nelaimės vieta nebuvo nustatyta automatiškai, nors panašių tragedijų, po kurių buvo badoma į brangią, bet raišą BPC sistemą, jau įvyko ne viena.
Ar viskas įprastomis vėžėmis nenuriedės ir po dabartinės dramos? Kol kas judama panašia kryptimi – į svarstymus įsitraukia vis didesnės politikų, pajutusių gerą progą pasireklamuoti, patriukšmauti ar išvengti galimos kritikos, pajėgos.
Prezidentė D.Grybauskaitė sau įprastu stiliumi jau pažadėjo, kad nukirs bent keletą galvų, o Karinių jūrų pajėgų vadas K.Macijauskas jau dabar spėja, jog tarp nukirstųjų bus ir jo.
Seime nuo dešinės iki kairės jau ėmė aidėti grasinimai įvairiais tyrimais, opozicija pareikalavo ne tik krašto apsaugos ir susisiekimo ministrų, bet ir premjero A.Butkevičiaus pasiaiškinimų. Pastarasis savo ruožtu irgi nurodė atlikti tyrimą.
Trumpai šnekant, triukšmo daug. Bet, kaip rodo patirtis, jis pamažu nutyla. Iki kitos tragedijos.
