L.Boizou Kaune turistu nesijaučia jau seniai, o ir Lietuvą atrado neatsitiktinai. „Baltijos šalimis susidomėjau dar tada, kai buvau dvylikos metų paauglys ir pamačiau Baltijos kelią per televizorių – tai paskatino mane domėtis šių šalių istorija. O pirmenybė Lietuvai kilo vėliau, jau pradėjus studijuoti Paryžiaus universitete, kuriame man imponavo lietuvių gramatikos dėstytojas prof. Michelis Chicouene“, – jaunystės laikus prisiminė Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dirbantis L.Boizou.
Gimęs Šveicarijoje, šveicarės ir prancūzo šeimoje, penkerių metų persikėlęs gyventi į Prancūziją, šiuo metu jis jau daugiau kaip penkmetį gyvena Kaune, kuris, pasak L.Boizou, žaviausias tuo, jog jame daug jaunų, ambicingų ir išsilavinimo siekiančių žmonių.
– Kaip Lietuvą įsivaizdavote iki čia atvykdamas ir kokį įspūdį susidarėte, kai pamatėte Lietuvą, Kauną?
– Pradėjęs studijas Paryžiuje, pradėjau mokytis ir lietuvių kalbos. Tuomet pirmą kartą, prieš maždaug dvidešimtmetį, būdamas pirmakursis atvykau į Lietuvą. Šoko nebuvo, nes nemažai apie lietuvius žinojau, mokėjau pagrindines lietuviškas frazes, štai kodėl mane priėmė ne kaip turistą – buvau susipažinęs ne tik su Lietuvos istorija, bet ir šiek tiek mokiausi lietuvių kalbos.
Nors Lietuva tuo metu buvo išsivadavusi iš sovietų gniaužtų ir buvo laisva Europos valstybė, stebino tam tikri dalykai, pavyzdžiui, nebuvo prekybos centrų, žmonės vaikščiodavo po nebaigtą statyti tiltą, dauguma vairuodavo ne automobilius, kurių daugelis net neturėjo, bet grūsdavosi senoviškuose troleibusuose. Bet tai buvo smulkmenos, kurių šiandien jau net ir nebeliko.
– Prancūzus daug kas pavadina nacionalistais. O kaip atrodo lietuviai jums, kaip juos apibūdintumėte?
– Tai, kad esą visi prancūzai yra nacionalistai, nėra absoliuti tiesa. Sakyčiau, šiuo klausimu Prancūzija yra pasidalijusi į dvi dalis – vieni aršūs nacionalistai, o kiti tam aktyviai priešinasi. Panašiai yra ir Lietuvoje – dažniausiai girdžiu kaltinimą, kad lietuviai yra netolerantiški, bet, mano manymu, tai netiesa.
Žinoma, kai kurie lietuviai tikrai pasižymi netolerancija, bet kiti yra ne tik tolerantiški, bet dar ir už toleranciją gana aktyviai kovoja. Palyginti su prancūzais, lietuvių tolerancijos lygis nesiskiria, tik Lietuvoje nepakantumo atvejai viešojoje erdvėje yra labiau akcentuojami, sakyčiau, net išpučiami, todėl susidaro įspūdis, kad lietuviai netolerantiški.
– Lietuvoje nusprendėte likti ilgiau. Kaip paaiškinote namiškiams, kodėl pasirinkote gyventi būtent čia?
– Mano disertacijos tema buvo apie lietuvių kalbos morfologinę analizę. Dar prieš rašydamas disertaciją žinojau, kad VDU yra Kompiuterinės lingvistikos centras, todėl kreipiausi į tuometę vadovę ir centro įkūrėją Rūtą Petrauskaitę ir pasiteiravau apie galimybę stažuotis, o ši mane mielai priėmė. Taip į Lietuvą ir į Kauną atvykau ketvirtą kartą, tik šįkart išskirtinai dėl studijų.
Po stažuočių važiavau dirbti į Kirgiziją, ten praleidau trejus metus, bet perspektyvų nemačiau. Todėl kai sužinojau apie atsiradusią galimybę įsidarbinti VDU, neabejojau, ir į Kauną, jau kaip prancūzų kalbos dėstytojas ir Kompiuterinės lingvistikos centro darbuotojas, grįžau penktą kartą, čia gyvenu ir dirbu jau šeštus metus.
O namiškiams, kurių labiausiai iš Prancūzijos ir pasiilgstu, aiškinti nieko nereikėjo, jie matė, kad Lietuva domiuosi jau nuo paauglystės, todėl jų nestebina, kad man čia patinka.
– Kokios lietuvių tradicijos ar šventės jums atrodo įdomiausios?
– Mano mėgstamiausia šventė Lietuvoje – Užgavėnės. Nors Prancūzijoje jos švenčiamos taip pat, tačiau čia, Lietuvoje, jos ryškesnės, didesnės, smagesnės. Taip pat man labai simboliška ir graži šventė Vėlinės, kuomet žmonės aplanko ir uždega žvakes ne tik ant savo artimųjų kapų, bet ir ant apleistų, nelankomų kapų – tai labai gražus paprotys.
– Visi žino, kad prancūzai išrankūs maistui. Ar dažniau gaminate pats ar valgote mieste?
– Mieste valgau retokai, gal todėl, kad namuose mes turime labai tarptautinę virtuvę, kuri neatsibosta – aš gaminu prancūziškus ir šveicariškus valgius, o mano žmona yra iš Viduriniosios Azijos, todėl jos patiekalai visai kitokie. Taip pat savo virtuvėje gaminame ir lietuviškus patiekalus, pavyzdžiui, šaltibarščius, arba kepame duoną su aguonomis.
– Ko labiausiai pasiilgstate prancūziško, to, ko Lietuvoje nėra?
– Šiais laikais Lietuvoje (kitaip nei tada, kai atvažiavau pirmą kartą prieš dvidešimt metų), galima įsigyti daug įvairių produktų, tačiau aš vis dar pasigendu prancūziškų sūrių įvairovės.
Taip pat ilgiuosi Paryžiaus universiteto knygų parduotuvės, kuri turi tokią prancūziškų knygų pasiūlą, kurios neįmanoma rasti Lietuvoje.
Žinoma, šiais interneto laikais nėra problemos įsigyti knygų, bet aš tiesiog pasiilgstu paties proceso – nueiti, apžiūrėti, pačiupinėti, pavartyti, paskaityti ir nusipirkti.
– Prancūzų kultūros gyvavimas Lietuvoje – ar jis jaučiamas? Kokių idėjų, renginių galėtų būti daugiau, be Frankofonijos dienų?
– Be Frankofonijos dienų, prie kurių organizavimo prisideda ir VDU, lietuviai į Prancūziją atkreipia dėmesį ir per „Žiemos ekranus“.
VDU turi ir Prancūzų kultūros klubą, kuris organizuoja įvairius renginius, tačiau jų galėtų būti daugiau ir galbūt aktyviau reikėtų kviesti miestiečius, moksleivius, kad ir pažiūrėti prancūzišką filmą, ar dalyvauti paskaitose apie Prancūziją, kurių tikrai vyksta. Visi lyg išsigąsta, kad jeigu kažkas apie Prancūziją, tai reikia mokėti prancūziškai – tikrai nebūtinai, Prancūziją galima ir pamatyti, ir užuosti, ir paskanauti. Susipažinti galima įvairiai.
Apskritai, Kaunas – akademinis miestas, kuriame vyksta daug įdomių renginių, paskaitų, atvyksta įvairių svečių ir dėstytojų – miestiečiai turėtų tuo pasinaudoti ir aktyviai lankytis viešosiose paskaitose, renginiuose.
– Laisvalaikio praleidimo būdas prancūziškai – ką pasiūlytumėte?
– Imti brošiūrą „Prancūzų pėdsakai Kaune“ ir sekti tais pėdsakais. Grįžus namo – skambant prancūziškoms dainoms pasigaminti kokį nors prancūzišką patiekalą, o vakaro pabaigoje – pažiūrėti prancūzišką komediją, pavyzdžiui, apie policininkus arba kokį intelektualesnį filmą. Tikrai būtų Prancūzijos per akis.
