Pastarieji pasistengė kaip reikiant: nieko nesvarstę nurašė ES pakuočių direktyvą žodis žodin ir paleido į gyvenimą – turėkitės.
Aišku, būtina rūpintis aplinka, žinoti, kad popierius ar plastikas neužnuodys į jį įvynioto sūrio ar dešros.
Tik tas rūpinimasis aplinkosauga visiškai apsimestinis. Jau nuo lapkričio iš bet kokias pakuotes naudojančių gamintojų ar importuotojų bus reikalaujama įrodyti, kad jos atitinka visus standartus, turi sertifikatus ir yra tinkamos perdirbti.
Atrodytų, nieko blogo. Tačiau kontrolieriams (nors dar niekam neaišku, kiek jų bus) reikės pateikti popierinius dokumentus. Viena didesnių šalies įmonių apskaičiavo, kad per metus jai prireiks apie šimto tonų popieriaus.
Sunku įsivaizduoti, kiek tai yra? Prašom: tonai popieriaus pagaminti reikia kokių 17 medžių, nuo 5 iki 50 tonų vandens ir maždaug 2,5 tūkstančio kilovatvalandžių energijos.
Jei stropieji ES direktyvų kopijuotojai Lietuvoje būtų bent šiek tiek pasukę smegenis, būtų suvokę, kad pasaulis taip nebesielgia. Juk yra kompiuterių sistemos – jose milijardai dokumentų saugiai laikomi neišspausdinti.
O ką ir kalbėti apie reikalavimą, kad pakuotė būtų „optimali“ – nei per didelė, nei per sunki. Išeina taip, kad jei pieno pakelyje bus vietos bent oro burbului, – jau blogai.
Alaus buteliai irgi turėtų būti pripilti iki kakliuko, nors iš tokio gerdamas tikrai apsilaistysi.
Tik visa tai mūsiškiams biurokratijos išminčiams – smulkmenos. Svarbiausia, kad įgyvendinsime direktyvą. O paskui galėsime žaisti žaidimą – pagauk bukiausią valdininką, supakuok ir išsiųsk į Briuselį.
