Kaip aiškina LLRI ekspertai, vėliau švenčiama ši diena rodo, kad šiais metais biudžeto išlaidos Lietuvoje auga gerokai sparčiau nei šalies ekonomika, žmonės priversti daugiau dienų dirbti, kad išlaikytų viešąjį sektorių, ir tai esą bloga žinia mokesčių mokėtojams
Iš tiesų šiais metais viešojo sektoriaus išlaidos sieks 11,5 mlrd. eurų, jo išlaikymas skaičiuojant vienam gyventojui kainuos kone 4 tūkst. eurų, o tai beveik 8 proc. daugiau nei pernai.
Tad gal reikėtų tik ploti liberalų politikams, sostinės gatvėmis vėl velkantiems didžiulio akmens muliažą, kuris simbolizuoja sunkią piliečius slegiančią mokesčių naštą?
Bet ar ši LLRI skelbiama ir liberalių partijų remiama Laisvės nuo mokesčių dienos idėja jau nesenstelėjusi, ar ji atitinka visuomenės interesus, ar nesikerta su sveiko proto logika?
Susidaro įspūdis, kad šio renginio organizatoriai tarsi sustingo vadinamojo laukinio kapitalizmo laikų vaizdiniuose, kuriuos aktyviai propagavo ir mokesčių valstybei nemokėti ragino A.Stašaičio tipo verslininkai, kol už finansinius nusikaltimus nebuvo susodinti į kalėjimus.
Regis, ir politikai, ir ekonomistai jau seniai turėjo išgyti iš šios vaikiškos anarchizmo ligos. Bet akmuo kasmet tebetampomas, nors šis politinis veiksmas vis mažiau sulaukia dėmesio, o pašaipų – vis daugiau.
Ką reiškia būti laisvam nuo mokesčių?
Kodėl tai reikėtų švęsti kaip kone išsilaisvinimą nuo vergovės?
Ekonomikos ekspertas Nerijus Mačiulis kandžiai užsiminė, kad tokia logika vadovaudamiesi policininkai galėtų būti laisvi nuo pareigos ginti viešąją tvarką, ugniagesiai – gesinti gaisrus, gydytojai – gydyti ligonius, o pensininkai išsilaisvinti nuo vargo gauti pensiją.
Juk akivaizdu, kad jei valstybė nesurinks mokesčių, niekas negesins gaisrų, nemokys vaikų, nesaugos viešosios tvarkos, nemokės pensijų.
Aišku ir tai, kad kuo gausesnį pavyks surinkti biudžetą, tuo kokybiškesnes viešąsias paslaugas bus galima teikti visuomenei.
Taip vertinant, mokesčiai atrodo jau ne našta, o pilietinė pareiga ir anaiptol ne kažkokia blogybė, o, priešingai, visuomeninis gėris.
Suprantama, paprastai niekas nesidžiaugia, kai tenka mokėti mokesčius, ypač jei jie dar ir labai dideli. Piliečiai nori jų kuo mažesnių, bet viešųjų paslaugų – kuo geresnių.
Čia būtina tam tikra pusiausvyra, ir garantuojanti kokybišką viešojo sektoriaus darbą, ir nestabdanti verslo plėtros, nemažinanti vartojimo.
Ši pusiausvyra ir buvo pažeista, kai kilus 2008–2009 metų pasaulinei finansų krizei tuometė A.Kubiliaus Vyriausybė įvykdė vadinamąjį naktinį mokesčių perversmą ir drastiškai juos padidino.
Apie mokesčių pobūdį ir jų lygį diskutuoja visas pasaulis, bet šiais laikais niekur, ypač ES šalyse, mokesčiai nevaizduojami kaip kažkokia prigimtinė blogybė, kurios reikia stengtis kuo greičiau atsikratyti, taip supriešinant visuomenę su valstybe.
Be abejo, esminis klausimas – ar iš žmonių surinkti mokesčiai naudojami efektyviai. Tai Lietuvai itin aktualu.
Politikai pirmiausia turėtų rūpintis, kad biudžeto lėšos nebūtų iššvaistomos, nustatyti aiškius jų naudojimo prioritetus, o ne tampyti po Vilnių mokesčius simbolizuojantį akmenį.
Galima manyti, kad tai tik nekaltas liberalų politinis žaidimas, išlikęs jų arsenale nuo tų laikų, kai Lietuvą svaigino laisvosios rinkos žavesys ir atrodė, kad reikia tik netrukdyti versliems žmonėms užsidirbti, o socialinė rūpyba, kitaip sakant, skęstančiųjų gelbėjimas – vien jų pačių reikalas.
Žinoma, visai numoti ranka į Laisvės nuo mokesčių dienos šventimą nevertėtų.
Bet kažin ar gerai, jei po savivaldos rinkimų ant augančio populiarumo bangos atsidūrę liberalai visuomenei propaguoja idėją, kad mokesčiai yra nemaloni duoklė valdžiai.
Taip netiesiogiai žmonės skatinami jų vengti.
Paradoksas, kad prieš šešėlinę ekonomiką pasisakantys liberalai, kita vertus, tarsi kursto verslą lįsti į šešėlį.
Į tai atkreipė dėmesį ir Mokesčių inspekcijos atstovai, sunerimę, kad šios šventės rengėjai skleidžia žinią: mokėti mokesčius – neva beveik tas pat kaip išmesti pinigus į balą.
Gal net dar pavojingiau, kad ir taip labai menkai valdžia pasitikinčiai visuomenei brukamas požiūris, jog žmonės mokesčius moka ne savo labui, o kažkokiai jiems svetimai valstybei.
Taigi gal jau būtų laikas išaugti iš vaikiškų libertarizmo kelnaičių ir suprasti, kad, žaisdami Laisvės nuo mokesčių dieną ir tampydami kartoninį akmens muliažą, tokie politikai jau atrodo kaip barzdoti dėdės, vis lipantys į smėlio dėžę lipdyti pilių.
Galiausiai ar tai nepakenks pačiam Liberalų sąjūdžiui, pretenduojančiam tapti svarbiausia dešiniosios krypties politine jėga.
Juk pasaulis jau seniai suprato: laisva visuomenė negalima be socialinės atsakomybės.
