Beveik kas savaitę girdime apie karinius mokymus. Moderni NATO valstybių ginkluotė įspūdingai rieda Lietuvos keliais, sukelia šventišką šurmulį pakelės miestuose ir miesteliuose, o politikai, kariškiai ir karo reikalų ekspertai aiškina visuomenei, kaip pasirengta patiems didžiausiems netikėtumams.
Drąsindami dar užsilikusius skeptikus, liaudiškai tariant, „neviernus Tamošius“, Lietuvos vadovai ir ministrai patys dalyvauja fotosesijose karinės ginkluotės fone ir neleidžia nė sekundei suabejoti greitojo reagavimo ir įvairiausio tipo gelbėjimo operacijų gebėjimais.
Antrasis paveikslas ne toks įkvepiantis. Nedidelis lėktuvėlis iš Švedijos į Lietuvą su dviem patyrusiais pilotais staiga pradingsta ne taip jau toli kranto. Skrista ne per Atlantą, Didįjį vandenyną ar Bermudų trikampį.
Prasideda gelbėjimo operacija, ir iškart pasakysiu apie įspūdį, kuris susidarė sekmadienį: gelbėjimo operaciją vykdo žiniasklaida su pradingusių lakūnų artimaisiais, o tie, kurie įpareigoti gelbėti, tik atsikerta į įkyrius žurnalistų klausimus. Pagaliau juk sekmadienis, poilsio diena, kiek čia galima ieškoti.
Skelbiama, kad paieška baigiama. Ir tik visą Lietuvą nustebinęs vieno lakūno dukters pro sutramdytas ašaras įtikinamas kalbėjimas ir natūralus užsispyrimas tęsti pradingusiųjų paieškas, o labiausiai tikėjimas, kad jie gyvi, priverčia funkcionierius vėl sukrusti. Žinoma, jau praėjus dar vilties teikiančiam laikui.
Pasirodė, net gelbėti tinkamų priemonių tuo metu šalia nebuvo, jos dalyvavo Lietuvos galios demonstravimo šventėje.
Įvykius ir pranešimus stebintieji nesunkiai nuspėjo, apie ką netrukus choru bus pradėta kalbėti. Apie už gelbėjimą atsakingų institucijų koordinaciją, sąveiką, ryšius su visuomene ir nukentėjusiųjų artimaisiais.
Esu už Lietuvos ne tik karinės, bet ir visokios kitokios profesionalios galios stiprinimą, efektyvų veikimą ir, savaime suprantama, savo gebėjimų demonstravimą visuomenei.
Bet kol kas kontrastas tarp reklamuojamų dalykų ir valstybės gebėjimų konkrečioje situacijoje yra ne tik didelis, bet ir šokiruojantis.
Dar labiau šokiruoja valdžios atstovų ir tekstų panašumas, kai iki baltumo karštoje atmosferoje buvo pliekiamas Bendrasis pagalbos centras, merginai, sudegintai mašinos bagažinėje, neprisišaukus pagalbos.
Kaip yla iš maišo lindo koordinacijos, sąveikos tarp institucijų, derinimo ir bendro veikimo problemos, čia pat buvo žadama imtis reformų, permainų, visokių kitokių visuomenei reikalingų dalykų palydint užkeikimu: tai neturi pasikartoti.
Tačiau, kaip matome, tai kartojasi, nors jau kitoje vietoje. O kiek dar tokių vietų yra? O kas būtų, jei iš tamsiųjų virš mūsų krašto grėsmių debesų pradėtų lyti? Ar nebūtų taip, kaip daug mačiusioje tautoje sakoma: kiekvieno skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas.
Nenoriu būti juodas pranašas, bet kitas Lietuvos išbandymas, kužda man nuojauta, artėja iš kokio nors tikro teroristinio akto, po kurio mūsų valstybė bus visiškai sutrikusi.
Kalbėdama Jungtinių Tautų Organizacijoje prezidentė labai raiškiai įvardijo terorizmą kaip grėsmę, bet kas dėl to daroma Lietuvoje, visuomenei nėra aišku.
Įtariu, kad politiniai pareiškimai yra sau, o realūs veiksmai – sau. Kitaip sakant, kol nesugriaudėjo, kam iš anksto žegnotis.
Lietuva neturi atsakingos institucijos kovoje su tarptautiniu terorizmu arba apie tai viešai visuomenei nepranešama. Gana ilgai net terorizmo grėsmė neigta. Nesvarbu, kad būtent per mūsų valstybę pervažiuoja teroristinių organizacijų nariai. Egzistuoja ir „miegantys agentai“.
Visa Europa sunerimusi dėl teroristų iš tariamos, bet kruvinos „Islamo valstybės“ kovotojų tranzito po visą pasaulį. Kodėl žodžiais aktyviai su terorizmu kovojanti Lietuva turi būti išimtis? Ir kas bus, jei, neduok Dieve, kas nors atsitiks?
Nereikia net iš trijų kartų spėti. Vėl išlįs tas prakeiktas žodis – koordinacija. Apie politikų užkeikimus kovoti su jau tradicija tapusiu institucijų nenoru ar nesugebėjimu derinti tarpusavyje veiksmų neverta net kalbėti. Ir iš viso ar ta liga įveikiama?
Lietuvoje jau ne vienus metus yra tarsi dvi valstybės. Viena, kurią pavadinčiau reklamine, tai viešųjų ryšių, deklaracijų ir pareiškimų, kuriais mažai tikima, politikų ir samdytų ekspertų, išmoninga kalba sugebančių pateisinti net patį kvailiausią sprendimą, valstybė.
Reklaminės valstybės nuostata paprasta: Lietuvoje viskas gerai, bet kartais pasitaiko problemų. Tebūnie ir koordinacijos stoka, nerangumas ar paprasčiausia tinginystė, bet tai, palyginti su didžiaisiais laimėjimais, esą smulkmena.
Antrąją įvardyčiau kaip tarnautojų ir apsidraudėliškų institucijų valstybę. Valdininkai pritaria politikų siūlymams, pareiškimams, reformoms, bet prieš ką nors darydami iškėlę pirštą pasitikrina, iš kur vėjas pučia. Svarbiausias jų tikslas – turėti kuo mažesnį atsakomybės lauką, kad išskirtinio įvykio atveju liktum niekuo dėtas.
Jeigu nelaimės atveju dėl gelbėjimo ar kitokių veiksmų atsakomybės neprisiima aukščiausia valdžia, sunku tikėtis, kad tą naštą ant savo pečių užsikraus kokia nors apsidraudimo tvora apsitvėrusi tarnyba. Tai ir parodė tragiškoji An-2 odisėja.
