Netgi priešingai – mėgindamas atsitverti tylos siena nukentėsi dar labiau.
Kad įvairių valstybės institucijų ir karinių žinybų darbas gerokai buksuoja, buvo akivaizdu nuo pat lėktuvo An-2 ir dviejų jo pilotų A.Mačiulio ir A.Selmistraičio dingimo virš Baltijos jūros praėjusį šeštadienį.
Kybančių klausimų ir akis badančių aplaidumo, pakrikimo požymių nuo žinybų apačios iki aukščiausių politikų, kurie turėjo nedelsdami mėginti koordinuoti darbą, – aibė.
Tačiau bene pagrindinė bėda, kad apie dramą jūroje nuo pat pradžių buvo labai prastai informuojama tiek visuomenė, tiek pilotų artimieji.
Kariškiai ir pareigūnai apie savo veiksmus detaliau ėmė kalbėti tik praėjus kelioms dienoms, taigi gerokai pavėlavę.
Institucijų ir žinybų blaškymasis, badymas pirštais vienai į kitą, prieštaringos žinios, pasūdytos pareiškimais, kad „jokio skirtumo“, ar pilotų būtų pradėta ieškoti greičiau, ar ne – tai pagrindinės priežastys, leidusios atsirasti įvairioms sąmokslo teorijoms ir kilti dalies visuomenės psichozei.
Pajutę tai į rampos šviesą vienas po kito paknopstomis ėmė lėkti politikai ir dar labiau kaitinti emocijas.
Seime pulta rengti specialių Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžių, tyrimo ėmėsi Vyriausybė, prokurorai.
Regis, tokio masto ažiotažo ir politikų dėmesio nebuvo net pirmosiomis Kauno žudynių ir Garliavos dramos dienomis, nors tada viena iš aukų buvo teisėjas.
Negana to, tada dalis politikų savo veiksmais ar žodžiais žudynes tarsi pateisino.
Dabar, po pilotų tragedijos, aukščiausi pareigūnai ir visa valstybė prie sienos buvo pastatyti iš karto, kone atvirai skelbiant juos pagrindiniais tragedijos kaltininkais, reikalaujant baudžiamosios atsakomybės, jau nekalbant apie atsistatydinimą.
Galima suprasti, kai tokioms emocijoms pasiduoda nežinios kamuojami pilotų artimieji.
Tačiau nepateisinama, kai tokiame fone taip savo žaidimus pradeda žaisti politikai, ypač opozicijos veikėjai, siekiantys paauginti savo reitingus.
Scenoje šėlstant rėksniams visa valstybė nuo viršaus iki apačios masinėje sąmonėje vėl virsta kažkokiu monstru ar paslaptingu valdžiažmogių klanu, po nuolatinio melo skraiste slepiančiu savo nusikaltimus.
Tuo metu beveik negirdėti klausimų (gal dėl to, kad tokie klausėjai gali būti apšaukti šventvagiais), kodėl patyrę pilotai ryžosi skrydžiui per audringą Baltiją senu lėktuvu, kodėl jie buvo išleisti į tokią rizikingą kelionę, kuri baigėsi tragiškai? Vieno pilotų kūnas jau aptiktas nugrimzdusiame lėktuve.
Tiesa, kalbesni tapę pareigūnai vakar vėl padarė šiurkščią komunikavimo klaidą – neturėdami patikimos informacijos ėmė samprotauti „manantys“, kad lakūnai galėjo neturėti nei gelbėjimosi liemenių, nei plausto, kitaip sakant, bet kokiu atveju jų nebūtų buvę suspėta išgelbėti.
Tokiais samprotavimais vėl buvo sukelta naujų pykčio bangų.
Nieko keista – artimieji visuomet buvo įsitikinę, kad nukritus lėktuvui pilotai bandė gelbėtis pasitelkę plaustą, taigi tik esą paieškas vilkinusios ir dar melavusios valdžios institucijos kaltos dėl jų žūties.
Neatrodo, kad aistros greitai atslūgs. Istorija su emociniais ir politiniais vingiais dar tęsis. Bet ar po visų tyrimų bus išmoktos kokios nors naudingos pamokos? Ar bus patikimai užkamšytos valstybės mechanizmo, turinčio reaguoti į bet kokias ekstremalias situacijas, skylės?
Iki šiol buvusi panašių įvykių patirtis verčia tuo abejoti. Bet kokiu atveju triukšmo bus daugiau nei realių rezultatų.
Dar vienas triukšmas šią savaitę kilo, kai sunkiai pataisomą žalą savo neblogam tarptautiniam įvaizdžiui savo pačios rankomis padarė prezidentė D.Grybauskaitė. Duodama interviu Latvijos televizijos žurnalistui ir sulaukusi iš anksto nesuderintų klausimų politikė supyko ir ragino juos iškirpti, atsisakė kalbėti.
Mūsų šalyje vieša paslaptis, kad Prezidentūra net D.Grybauskaitei bendraujant su visuomene stengiasi prieš tai žurnalistams nurodyti, ko prezidentės galima klausti, o ko ne, jau nekalbant apie oficialius interviu.
Kitaip sakant, nepalaužiamos lyderės įvaizdį puoselėjanti D.Grybauskaitė iš tiesų vengia nekontroliuojamo bendravimo su žiniasklaidos atstovais, nes tai potencialiai pavojinga.
Politologai ir viešųjų ryšių specialistai tai laiko savimi nepasitikinčių, autoritarinių polinkių turinčių asmenybių bruožu.
Žinoma, pasaulyje yra ne viena valstybė, kur žurnalistai, imdami interviu iš aukštų pareigūnų, privalo ne tik iš anksto suderinti klausimus, bet ir laukti palaimintų atsakymų.
Tačiau ar mes turėtume lygiuotis į tokias šalis?
Pavyzdžiui, JAV manoma, kad kuo aukštesnio rango politikas, tuo geriau jis turėtų sugebėti nesutrikti net sudėtingiausiose situacijose. O reikalavimas pateikti klausimus ar netgi pokalbio temas iš anksto – ir žiniasklaidos įžeidimas nepasitikėjimu, ir savo silpnumo demonstravimas.
Kaip sakyta, pastaruosius savo bruožus D.Grybauskaitė yra parodžiusi ne kartą. Tačiau bene pirmą kartą buvo padaryta taip atvirai, ir dar tarptautinėje arenoje, kurioje prezidentė mėgsta rodytis ir į tuos pasirodymus žiūri labai jautriai.
Lietuvos vadovę išprovokavęs Latvijos žurnalistas mano, kad jo parodytas neiškarpytas interviu turėtų būti pamoka ir visuomenei, ir žodžio laisvę gniaužiantiems politikams.
Tik vargu ar šią pamoką įsidėmės D.Grybauskaitė.
Apžvalgininkas
