Vis dėlto būtina skirti buitines situacijas, pvz., palankumo nerodymą kitos tautybės žmogui, ypač nepažįstamam, nereikėtų laikyti diskriminacija. Gali būti šimtai priežasčių, kodėl vieni žmonės kartais nenori su kitais bendrauti, tai gali būti amžiaus ar išsilavinimo skirtumai, charakterio savybės, asmeninis pyktis, o kalbant apie tautybes, ir abiem priimtinos bendravimo kalbos nebuvimas, paprasčiau sakant, nesusikalbėjimas.
Galų gale vieno iš susitikusiųjų bloga nuotaika ar nuojauta, kad toks bendravimas nieko gero neatneš. Tai jokia diskriminacija.
Visai kitas dalykas, kai toks nepalankumas kitos tautybės ir konkrečiai – tautinės mažumos žmonėms pasireiškia valstybės veiksmais. Vis dėlto ir čia anaiptol ne visada juos galima laikyti diskriminacija, ypač jei tokius veiksmus sąlygoja įstatymu pagrįsti tikslai, pvz., siekis laikytis lygiateisiškumo principo.
Europos tautinių mažumų apsaugos konvencija itin pabrėžia šį principą, bet žvelgdama ne iš valstybės, o mažumų pozicijos: „4 straipsnis. 1. Šalys įsipareigoja garantuoti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims teisę į lygybę prieš įstatymą ir vienodą įstatymo teikiamą apsaugą. Šiuo požiūriu draudžiama bet kokia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminacija“.
Šio straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad „Šalys įsipareigoja prireikus imtis reikiamų priemonių visapusiškai ir veiksmingai lygybei tarp tautinei mažumai ir tautinei daugumai priklausančių asmenų skatinti visose ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Šiuo požiūriu jos deramai atsižvelgia į konkrečias tautinėms mažumoms priklausančių asmenų sąlygas“. O trečiojoje straipsnio dalyje tvirtai pabrėžiama, kad „Priemonės, kurios yra įgyvendinamos pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, nelaikomos diskriminavimu“.
Kaip tai galėtų atrodyti gyvenimo praktikoje? Įtikinamas pavyzdys būtų, pvz., reikalavimas visoms valstybinėms Lietuvos mokykloms laikytis vienodų mokymo programų ir tai nebūtų sąmoningas nepalankumas tautinėms mažumoms, bet įstatymo reikalavimas, kad „visos bendrąjį lavinimą teikiančios mokyklos turi užtikrinti valstybinės lietuvių kalbos mokėjimą pagal Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytą standartą“.
Kita vertus, jei darbo sąlygose, pvz., geležinkelyje, užtikrinant eismo saugumą, yra numatytas reikalavimas darbe vartoti tik valstybinę kalbą (aviacijoje – anglų kalbą), o tautinės mažumos atstovas jos nemoka, jo nepriėmimas į darbą irgi bus ne diskriminacija, bet tinkamos kvalifikacijos neturėjimas.
Tačiau yra atskirų žmonių ar visuomenės grupių, kartais ir gana didelių, diskriminacija vadinančių visus jiems nepatinkančius įvairių institucijų veiksmus, nors jie ir turi tvirtą paaiškinimą, kodėl yra tokie, o ne kitokie. Tokį reiškinį vadinčiau „diskriminacija“, t.y. kabutėse. Tokia grupė yra ir Lietuvos lenkų tautinė mažuma.
Žodžiai Lietuvos lenkai ir diskriminacija lietuviškame ir lenkiškame informacijos lauke tapo tiesiog neatskiriami, pvz., įvedus interneto paieškos sistemoje žodžius „Lietuvos lenkų diskriminacija“, rasime 36 tūkst. straipsnių, „Dyskryminacja Polakow na Litwie“ – 62 tūkst.
To negana, lenkų „diskriminacija“ išplaukė ir į plačius vandenis, įvedę „Polish discrimination in Lithuania“, gausime net 280 tūkst. pasiūlymų. Tačiau įvedus „Polish discrimination in Latvia“, visagalis „Google“ nerodo nė vieno(!) straipsnio, nors 44 tūkst. Latvijos lenkų neturi nė vienos lenkiškos mokyklos. Beje, Lenkija laiko Latvijos lenkų padėtį idealia. Dvigubi standartai, turbūt kitaip nepavadinsi tokios Lenkijos politikos.
Apie neva diskriminaciją Lietuvoje dėl tautybės pradėta kalbėti nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet ir dabar, iš esmės vieninteliai apie tai kalba Lietuvos lenkai. Kaip žinome, netgi balsuojant dėl nepriklausomybės atkūrimo 1990 03 11, vieninteliai susilaikė šeši Seimo nariai lenkai. Kaip priežastį jie nurodė „neišspręstas Lietuvos lenkų problemas“, kitaip tariant, diskriminaciją. Kaip matysime šiame straipsnyje, visos tos „neišspręstos lenkų problemos“ iš esmės yra blefas. Tokiu būdu jau nuo pirmos Lietuvos valstybės gyvenimo dienos, Lietuvos lenkai kalbėjo netiesą.
Vėliau, Lietuvai žengiant nelengvu nepriklausomos valstybės kūrimo keliu, žodžiai „lenkų diskriminacija“ ne tik Lietuvos lenkų, bet ir Lenkijos žiniasklaidoje pradėjo šmėžuoti kasmet, dar vėliau kas mėnesį, po to kas savaitę, o šiuo metu ir kelis kartus per savaitę, žodžiu, tęsiama permanentinė kova su Lietuva.
Jau 1991 metais Lietuvos lenkų laikraštis „Nasza Gazeta“ pranešė apie lenkų diskriminavimą. Tuomet Lietuvos lenkai įžvelgė lenkų diskriminavimą dėl lenkų universiteto nebuvimo ir netgi dėl to, kad neskiriami butai dar tik būsimojo lenkų universiteto profesūrai. Tai bent diskriminacija!
Lenkų diskriminavimu tais metais dar buvo vadinamas lenkiškų mišių nebuvimas Vilniaus katedroje. Čia galima būtų priminti, kad 1992 m. lenkai galėjo melstis 11 Vilniaus bažnyčių, lietuviai – 14 (dabar atitinkamai 18 ir 27). Kadangi lietuvių tuomet buvo triskart daugiau negu lenkų, šiuo metu santykis panašus, lenkai turi dvigubai geresnes sąlygas religinėms apeigoms negu lietuviai. Tai kas tuomet ir dabar yra diskriminuojami?
Neapsikęsdama jau tikros lietuvių diskriminacijos Vilniaus krašto savivaldybėse, kur lietuviškai būdavo sunku susikalbėti, Lietuvos valdžia nuo 1993 metų pradėjo vykdyti valstybinės kalbos atestaciją valstybės tarnautojams. Čia pakėlė triukšmą... Lenkija, jos agentūros PAP patikinimu valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas yra Lietuvos lenkų diskriminacija, o planuojamas Lietuvos geografijos dėstymas mažumų mokyklose lietuviškai (jis prasidėjo tik 2012 metais) pavadintas netgi lenkų asimiliacija.
Tarytum Lenkijoje valstybės įstaigoje galima būtų dirbti ir nemokant lenkiškai, o Lenkijos geografija visose to krašto mokyklose kada nors būtų buvus dėstoma ne lenkiškai.
Tokių ir panašių „diskriminacijų“ buvo prigalvota ir daugiau. Galima buvo manyti, kad pasirašius 1994 04 26 Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutartį, lenkų diskriminacijos paieškos nurims. Deja, taip neįvyko. Tuometinis Seimo narys Jan Mincevič tų pačių metų rudenį laikraštyje „Kurier Wilenski“ tėškė: „Lietuvos valdžia nuosekliai ir efektyviai vykdo Vilniaus krašte asimiliacijos, nutautinimo ir kolonizacijos politiką“, taigi dar stipresnę nei diskriminacija.
Kolonizacija, kaip žinome, vadinamas kurios nors šalies užgrobimas, taip išeitų, kad Lietuva užgrobė Lenkijos valstybės dalį. O jei Seimo narys turėjo mintyje vadinamąją vidaus kolonizaciją, tai irgi nieko bendro su tikrove neturėjo. Tais metais Vilniaus krašto gyventojų skaičius tik mažėjo (ir dabar jis mažėja), o „kolonistais“ buvo tik mokytojai. Dėl nutautinimo ir asimiliacijos jokių faktų ar įrodymų Seimo narys irgi neturėjo. Priešingai, pagal tautinės tapatybės puoselėjimo instrumentus tokių sąlygų kaip Lietuvoje, lenkai šalia Lenkijos niekur kitur neturėjo ir dabar neturi.
„Įtampos palaikymo politika tarp tautinių mažumų veikia prieš valstybės interesus ir daro Lietuvai žalą“ – taip vertino Lietuvos valdžios politiką tas pats Jan Mincevič, beje, šiuo metu Vilniaus rajono vicemeras, atsakingas už švietimą. Bet juk tą įtampą kursto patys Lietuvos lenkai, lietuvius vadindami kolonizatoriais. Tais metais buvo garsiai kalbama ir apie tokią Lietuvos „nuodėmę“: „kirsdami Lietuvos-Lenkijos sieną, Lietuvos lenkai laukia valandas ir dienas“. Tarytum lietuviai lįstų be eilės ir tokiu būdu diskriminuotų lenkus ir sienos perėjime. Visiškas absurdas tokie kaltinimai.
O kitas Seimo narys Ryšardas Maceikianecas (dabar jo pažiūros kardinaliai pasikeitė) tuomet pareikalavo nei daugiau, nei mažiau: „kad būtų sustabdyta nusikalstama(!) veikla, nukreipta prieš lenkų tautinę mažumą Lietuvoje, pasireiškianti tautinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Štai taip. Diskriminaciją lenkų žurnalas „Magazyn Wilenski“ įžvelgė ir fakte, kad Jašiūnuose lietuviškos mokyklos pastatas yra originalaus projekto, kai rusų ir lenkų mokyklos „glaudžiasi tipiniame pastate“. Remiantis tokiu požiūriu visas naujas mokyklas reikėtų atiduoti lenkams ir rusams, kad tik jie nesijaustų diskriminuojami.
Trečiojoje Lietuvos ir Lenkijos Seimų asamblėjoje (1998) kalbėjęs Seimo narys Artur Plokšto greta tradicinės dainelės: „Lietuvos valdžia nekenčia Vilniaus krašto lenkų ir juos diskriminuoja“ vis dėlto pasakė ir racionalią mintį, kad „tautinė įtampa Vilniaus krašte atstumia galimas investicijas“. Deja, mažinti įtampą neįėjo ir neįeina į Lietuvos lenkų planus. Nauja tautinės santarvės viltis atsirado Lietuvai 2000 02 17 ratifikavus Europos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją bei 2004 05 01 įstojus į Europos Sąjungą. Deja, šie Lietuvos europietiški žingsniai nepakeitė lenkų nuomonės apie Lietuvą, jie tęsė Lietuvos užsipuldinėjimus dar labiau. Geriausiai tą atspindi Vilniuje įsikūrusios prolenkiškos organizacijos Europos Žmogaus Teisių Fondo 2014 m. išleista „Alternatyvi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje NVO ataskaita“ (ji pateikiama dar angliškai, lenkiškai, o santrauka ir rusiškai) apie Europos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos vykdymą Lietuvoje.
Ataskaitoje Fondas ją pastraipsniui išanalizavo, surašė visus savo bei kitų Lietuvos lenkų aktyvistų, taip pat ir pačios Lenkijos priekaištus ir nerado progos pasakyti apie Lietuvą nė vieno gero žodžio, tiesiog sumalė mūsų šalį į miltus už jos politiką tautinių mažumų atžvilgiu. Ataskaitoje piešiamas siaubingas Lietuvos vaizdas: mūsų šalis, pasirodo, nusižengia beveik visiems konvencijos straipsniams, taigi, vyksta baisi Lietuvos mažumų diskriminacija.
Kuo fondas kaltina Lietuvą? „Kadangi nėra efektyvių teisės į lygybę prieš įstatymą ir vienodą įstatymo teikiamą apsaugą garantijų visose gyvenimo srityse, o ypač ten, kur susiduriama su Vyriausybės veiksmais ir politika, tautinių mažumų atstovai daugelyje visuomeninio gyvenimo sričių yra diskriminuojami kultūriniu ir lingvistiniu atžvilgiu“. Jokių įrodymų, aišku, šiam šmeižtui nepateikiama.
„Lietuva turi teisę pasirinkti ir puoselėti valstybinę kalbą – svarbų tautinės savimonės simbolį. Vis dėlto, valstybinė kalba nesuteikia pagrindo valdžios institucijoms diskriminuoti ar išstumti tautines mažumas: tautinės mažumos turi savo teises, kurios pagal konvencijos nuostatas turi būti saugomos“. Teisinis jovalas, kitaip nepavadinsi.
„Valstybės Konstitucija ir įstatymai tautinėms mažumoms nesuteikia galimybės naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, įtvirtintomis Europos konvencijoje, administracinėms institucijoms draudžiama vartoti kitą, ne lietuvių kalbą“. Taip išeitų, kad tautines mažumas engia ir šalies Konstitucija, ir šalies valstybinė kalba?
„Tautinių mažumų atstovai daugelyje visuomeninio gyvenimo sričių yra diskriminuojami kultūriniu ir lingvistiniu atžvilgiu“. Pasak specialistų, kultūrinė diskriminacija pasireiškia religine neapykanta, tribalizmu ir rasizmu. Reiškia, kad Lietuva kaltinama ir tuo.
Mūsų šalies valdžia ataskaitoje dar kaltinama ne skatinimu lygybės tarp rusų ir lenkų mažumų ir etninės lietuvių bendruomenės, bet skatinimu mokytis valstybinės kalbos; tautinių mažumų atribojimu nuo viešosios žiniasklaidos ir jų skatinimu pasisukti link Lenkijos ar Rusijos žiniasklaidos; apribojimu vartoti tautinių mažumų kalbas privačiame gyvenime, kur gyventojai savo iniciatyva iškabino gatvių pavadinimų ženklus lenkų kalba; priimtais teisės aktais, kad tik lietuvių kalba gali būti oficialioji darbo kalba savivaldybėse; neturėjimu mažumoms galimybių mokytis mažumos kalbos arba mokytis ta kalba, kaip ir galimybių laikyti brandos egzaminų gimtąja kalba; tėvų atgrasinimu leisti savo vaikus į mokyklas, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalbomis; tautinių mažumų teisių pažeidimu, išaukštinant tokias Lietuvos valstybės vertybes kaip kalba, vientisumas ir vienybė. Štai toks melas, kartu „diskriminacinis“ Lietuvos lenkų košmaras. * * *
Bet gal tai tik atskiros nežinia kam atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos atstovų nuomonė? Galbūt, pvz., Lenkijos politikų ir Lietuvos lenkų veikėjų pareiškimai dėsto ką kita? Deja, ne (nors ir yra išimčių). Jie tiesiog atkartoja ataskaitos postulatus, nors greičiau buvo atvirkščiai – ataskaita pakartojo jų kaltinimus. Paminėsiu nors kelias pastarojo meto publikacijas Lenkijoje ir Lietuvoje.
Pernai vasarą Lenkijos URM pristatė modernų kompiuterinį leidinį „Lenkų buvimo užsienyje atlasą“ („Atlas polskiej obecności za granicą“). Čia pristatytos 33 pasaulio šalys, kuriose lenkų buvimas yra ilgalaikis ir pakankamai reikšmingas. Tarp kitų šalių minima ir Lietuva. Deja, apie Lietuvą pakartojamas tas pats „problemų katalogas“, kuris leidinio autorių nuomone, Lietuvos lenkų gyvenimą daro suvis tragišku. Nė vienoje kitoje pasaulio šalyje tokio esą pragaro nėra, visur kitur lenkai normaliausiai gyvena.
Nepaisant geriausios pasaulyje lenkų švietimo už Lenkijos ribų padėties, juk Lietuvoje yra net trys universitetai, kur galima mokytis lenkiškai, lenkų tragedija tapo lietuvių kalbos mokymo gerinimas, Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymas lietuviškai, nes tai, pasirodo, susilpnins jaunosios kartos ryšį su lenkiškumu. Lenkijos URM leidinys dar nusikalba, kad viešojoje erdvėje Lietuvos lenkai negali vartoti lenkų kalbos. Juk tai šmeižtas ir kartu tautinės konfrontacijos kurstymas, tokie leidiniai yra ne kas kita, kaip žaidimas su ugnimi, Rusija tik ir laukia uždegto degtuko.
Pernai rudenį žinomas Lenkijos laikraščio „Rzeczpospolita“ apžvalgininkas Jerzy Haszczynskis, nepaisant romantiško straipsnio pavadinimo „Lietuva! Nusivylime mano!“ (Litwo! Rozczarowanie moje!) beveik pasivijo Rusijos propagandos meistrus. Kiekviena šio straipsnio pastraipa – tai nesibaigiantys kaltinimai Lietuvai. Kokių nors jų įrodymų lenkų publicistas net neieško, tiesiog, imkite ir tikėkite.
„Lietuvos politinis elitas yra antilenkiškas... kai ateina laikas balsuoti, laimi nacionalistų nuomonė“. Betgi Maskvos propagandistai panašiai kalba apie Ukrainą, dar pridėdami „chunta“, vietoje Ukrainos valdžios.
Tradicinis kaltinimas: praėjus 21 metams, Lietuvos-Lenkijos 1994 m. sutartis lenkų mažumos teisių srityje nebuvo įvykdyta. Taip išeitų, kad lenkų universiteto Vilniuje įsteigimas buvo netgi sutarties sulaužymas, nes sutartyje to juk nebuvo numatyta... Toliau dar gražiau. „Susidorojimas su lenkais Vilniaus krašte“ („Rozprawa z Polakami na Wileńszczyźnie“) – taip vadinasi atskiras J.Haszczynskio straipsnio skyrius. Čia jau visai neoriginaliai, nes Rusijos žiniasklaida panašias antraštes „Rasprava nad russkimi na Ukraine“ dabar vartoja vos ne kasdien.
Šiemet prieš žinomo Lenkijos žurnalisto Adamo Michniko apsilankymą Lietuvoje jo redaguojamoje „Gazeta Wyborcza“ pasirodė provokacinis straipsnis, siekiantis atšaldyti mūsų šalių santykius. Jame aliarmuojama dėl keturių neva svarbiausių lenkų problemų: žemės grąžinimo, pavardžių rašybos, švietimo, gatvių lentelių.
Atsakysiu buvusio Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jano Widackio žodžiais (bus tvirčiau): dėl žemės negrąžinimo yra kalta ir prieškario Lenkijos valdžia, neįvykdžiusi Vilniaus krašte žemės reformos, o dėl žemių prie Vilniaus, tai yra natūrali miesto ekspansija, vykstanti šalia kiekvieno didesnio miesto. Taigi kaltinimai lietuviams nėra pagrįsti. Dėl Lietuvos lenkų pavardžių: pagal Lietuvos-Lenkijos sutartį jų rašybą turėjo reguliuoti atskira sutartis. Lenkijos pusė vaizduoja, kad to neprisimena, o pavardžių keitimu nesuinteresuoti net 80 proc. Lietuvos lenkų. Pridėsiu nuo savęs, kad dabartinė rašyba neprieštarauja nei Europos konvencijai, nei Lietuvos-Lenkijos sutarčiai.
„Budinti“ ginčų tema – lenkų švietimas. Ambasadorius primena, kad visose Lenkijos mokyklose šalies istorija, geografija, pilietinis ugdymas vyksta lenkiškai, tokiu būdu Lietuva tik pakartoja Lenkijos švietimo nuostatas. Lietuvos lenkai protestuoja. Tiktai koks čia Lenkijos reikalas? Tai Lietuvos piliečių, na ir kas kad lenkų tautybės, ginčas su savo šalies valdžia. Kodėl Lenkija turi kištis į tą ginčą? Tokia ambasadoriaus nuomonė.
Pagaliau dėl gatvių lentelių pats pastebėsiu, kad ir Lenkijoje, ir Europoje, gatvių pavadinimai mažumų kalbomis turi būti istoriškai pagrįsti. Be šios sąlygos ir Lenkijoje, ir kitur Europoje tokios lentelės bus nelegalios.
O ką pastaruoju metu kalba Lietuvos lenkai? Deja, tą patį, ką ir prieš 20 metų. Vyriausybės kanceliarijos teisės departamento direktoriaus pavaduotojas Aleksandr Radčenko savo bloge „Inna Wileńszczyzna jest możliwa“ melagingai tvirtina, kad Lietuvos „reformatoriams“ svarbiau tik suvienodinti lietuvių kalbos egzaminą, o ne geriau išmokyti lietuvių kalbos mažumų mokyklose, taip pat meluoja, kad Lietuvos valstybė neremia lenkų spaudos, tendencingai lygina, kad Estijos ir Latvijos rusai turi nesuskaičiuojamą skaičių televizijos ir radijo stočių, laikraščių, interneto portalų, kultūros renginių rusų kalba, „žodžiu, turi viską, ko neturi (ar beveik neturi) Lietuvos lenkai“. Bet kas neleidžia Lietuvos lenkams visa tai turėti, negi diskriminatorė Lietuva?
Apibendrindamas Radčenko rašo: „Per 25 nepriklausomybės metus nesukūrėme strategijos, kuri apimtų [tautinių mažumų] švietimą, kalbines teises, antidiskriminacinių įstatymų leidybą, istorinę politiką“, kitaip tariant, Vyriausybės darbuotojo nuomone, Lietuvoje su tautinių mažumų politika yra visiškas krachas.
Kita ponia iš Vyriausybės namų – Premjero konsultantė Ana Ornovska, neseniai kalbėdama per „Znad Wilii“ radiją, aimanavo dėl seniai išspręstos problemos – gatvių pavadinimų rašymo ir aiškino, kad sugrąžinimas jų nelegalios formos yra „neatliktas Lietuvos namų darbas“. To maža: arčiausiai Premjero esanti Lietuvos tautinių mažumų atstovė žiebia pasauliui: Lietuva mažumų net nelaiko valstybės piliečiais, o Lietuvos valstybinė politika yra grindžiama antilenkiškumu.
O ką sako Lietuvos lenkų politikai ir jų žiniasklaida? Valdemaras Tomaševskis nuolat kartodamas „lenkų diskriminacijos“ žodžius, dabar juos sustiprina esą pažeidžiamomis lenkų tautinės mažumos teisėmis ir interesais, arba kad Lietuva peržengė ribas engdama vietos lenkų mažumą, todėl be paramos iš Tėvynės, t.y. Lenkijos jie neišsilaikysią. Bet juk analogiškai kalbėjo Donbaso separatistai prie Rusijos invaziją.
Portalas „Wilnoteka“, suvienodintą abitūros lietuvių kalbos egzaminą pavadino „Sodoma ir Gomora“ (jeigu taip Lenkijos lietuviai parašytų apie lenkų kalbos egzaminą, pasekmės būtų baisios), o „Kurier Wilenski“ žurnalistė visą lietuvių kalbos mokymą pavadino „psichiniu spaudimu“.
Ką daryti, kaip toliau gyventi ir sugyventi lietuviams ir lenkams? Viltingus siūlymus dėsčiau ne viename savo straipsnyje, pvz., „Broliai lenkai, nevadinkime vieni kitų priešais“, „Broliai lenkai, nesipykime, kurdami Lietuvos gerovę“, „Santykiai su lenkais turi gerėti. Kito kelio nėra“, „Gatvių lentelių karą turi keisti taika“. Žodžiu, siūliau baigti lenkų karą su lietuviais ir nutraukti tos nesamos diskriminacijos bylą.
Prieš metus esu išdėstęs paprastą siūlymą: baigti platinti šmeižtus apie engiamus Lietuvos lenkus Lietuvos lenkų žiniasklaidoje ir paskelbti, tarkim, 100 dienų moratoriumą straipsniams ar kitokiems minčių reiškimams apie „diskriminuojamus“ Lietuvos lenkus. Po to įvertinti, ar Lietuvos lenkų gyvenimas pablogėjo. O gal jis pagerės?
Beje, žinomas Lenkijos gynybos ekspertas Piotr Maciążek neseniai pasiūlė dar daugiau: metams ar dvejiems Lenkijai „nutildyti“ savo reikalavimus dėl Lietuvos lenkų mažumos. Tiesiog tam, kad Rusijos propaganda nepasinaudotų tos mažumos neva gynimu savo tikslams pasiekti. Negi Lietuvos lenkai ir pati Lenkija nepaklausys šių siūlymų?
