Kariškiai ir pilotų artimieji jau peržiūrėjo Baltijos dugne nufilmuotą medžiagą. Pranešta, kad nuskendusio orlaivio kabinoje pastebėtas tik vieno iš pilotų Adolfo Mačiulio siluetas. Jį iš batų atpažino duktė. Tokie kadrai užfiksuoti ir kariškių, ir jiems padedančių Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų atviros prieigos centro laivyno ir ekspedicijų laboratorijos specialistų prietaisais. Mokslininkų vaizdai – šiek tiek raiškesni.
Tačiau Lietuvos karinės jūrų pajėgos (LKJP) neturi robotų, kuriais būtų galima iškelti iš lėktuvo žuvusio lakūno A.Mačiulio kūną. Galbūt orlaivio salone guli ir kito piloto Alvydo Silmestraičio palaikai? Jeigu į jūros paviršių atsitrenkęs lėktuvas yra pažeistas, jį traukti iš gelmių su žmonėmis nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas – korpusas gali subyrėti. Todėl kai kurie specialistai siūlo pirmiausia iš jūros dugno traukti žuvusiuosius.
Ar įmanoma iškelti „Klaipėdos avialinijų“ lėktuvą An-2 ir kaip tai geriau padaryti – naudojant specialią povandeninę įrangą ar pasitelkus žmogiškuosius išteklius? Giluminius darbus galėtų atlikti į jūros dugną nuleisti techniniai narai.
Apie orlaivio ir pilotų iškėlimo galimybes dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas Gediminas Pilaitis kalbasi su Klaipėdos universiteto Povandeninių tyrimų centro narų instruktoriumi Valerijumi Krisikaičiu, anksčiau dirbusiu Lietuvos karinėse jūrų pajėgose.
– Vieta, kurioje An-2 nugrimzdo į jūros dugną, buvo tiksliai nustatyta praėjusią savaitę. Katastrofą patyręs orlaivis po vandeniu nufilmuotas iš visų pusių. Taip pat žinome, kad salone guli vienas žuvęs pilotas. Kodėl lėktuvas iki šiol neiškeltas iš vandens?
– To reikėtų klausti ne manęs, o gelbėjimo ir paieškos operacijos vadovų, kurie geriau žino visas aplinkybes. Po vandeniu nufilmuoti vaizdai tikriausiai jau ištirti. Įvertinę lėktuvo techninę būklę, galimos rizikos faktorius, specialistai pasirinks tinkamiausią veiksmų planą. Olandai žada jį apžiūrėti ir iškelti per dvi paras.
Nesunku išvilkti kūdroje nuskendusį automobilį, tačiau visiškai kitas reikalas, kai reikia iš jūros dugno pakelti daugiau kaip 5 tonas sveriantį lėktuvą, dunksantį 124 metrų gelmėje. Baltijos jūra neverta pasikliauti – kruopščiai suplanuotas operacijas bet kada gali sugriauti nepalankūs orai.
– Šiais laikais iš gelmių keliami kur kas didesni ir sunkesni objektai. Pasitelkus specialia technika aprūpintus laivus, atviruose jūrų plotuose statomi galingi vėjo jėgainių parkai, įrengiami naftos platformų bokštai. Argi taip sunku ištraukti iš Baltijos dugno nedidelį lėktuvą ?
– Tokia operacija tikrai nėra kažkoks stebuklas – orlaivį po vandeniu galima sutvirtinti lynais, iškelti į laivą ir nuplukdyti į krantą. Tačiau Lietuvoje nėra tokios galingos plaukiojančios technikos, apie kurią kalbate.
Klaipėdos jūrų uoste prekybos laivais atgabentiems sunkiasvoriams negabaritiniams kroviniams iškelti krovos kompanijos iš anksto užsako galingus kranus. Jie atplukdomi iš kaimyninių šalių.
– Kalbama, jog pirmiausia reikėtų pakelti žuvusį pilotą ir jo kolegą, aišku, jeigu tik jis yra lėktuvo salone. Tikriausiai to norėtų ir lakūnų artimieji. Kaip vertinate tokią darbų seką?
– Žinoma, pirmiausia reikėtų pasirūpinti žuvusiaisiais – iškelti juos iš jūros dugno. Šiuo atveju povandeninius darbus sunkina nuo žmonių valios nepriklausančios aplinkybės. Robotai po vandeniu užfiksavo, kad orlaivio kabinos durys atviros tik per sprindį, todėl jokių iš laivo kompiuteriais valdomų manipuliarių įstumti į vidų neįmanoma.
Jeigu kariškių ir universiteto hidrografų prietaisai negali įsiskverbti į lėktuvo saloną ir jo nufilmuoti iš vidaus, nebus lengva iškelti ir žuvusiuosius. Neturime reikiamos technikos ir kvalifikuotų specialistų, galinčių atlikti tokius darbus po vandeniu daugiau kaip 100 metrų gilyje.
Klaipėdos jūrų uosto direkcijos užsakymus atliekančios įmonės „Narų servisas“ darbuotojai apžiūrėdami krantines pasineria į 5–7 metrų gylį. Uosto įplaukos ir laivybos kanalo gylio batimetriniai matavimai atliekami iš specialių laivų – narams nereikia leisti į dugną. Todėl ir ieškoma pagalbos iš šalies.
– Praeityje vadovavote LKJP povandeninių veiksmų komandai. Gal žinote, kokios yra karinio laivyno narų galimybės prisidėti prie An-2 iškėlimo operacijos?
– Lietuvos karinių jūrų pajėgų narai jūroje pasineria iki 55 metrų. Norint nusileisti gyliau, reikia kitokios nardymo technikos – suslėgto oro aparatų, užpildytų specialiais inertinių dujų mišiniais, kitokių prietaisų. Mūsų narai nėra sukaupę darbo gilesniuose vandenyse patirties.
Kai Baltijoje vyksta išminavimo ir kitokios karinės operacijos, narams nebūtina leistis iki jūros dugno. Jis tyrinėjamas sonarais, o darant nekenksmingas aptiktas minas, torpedas, kitokius sprogmenis, į pagalbą pasitelkiami robotai.
Per karus į Baltijos gelmes nugrimzdo šimtai karo ir transporto laivų. Klaipėdos universiteto povandenininkai, kuriuos labiau domina nuskendę senoviniai laivai, jūros dugne kartais aptinka ir numuštų lėktuvų liekanų. Nugrimzdusių į jūros dugną laivų ir kitokių skenduolių, kurie netrukdo saugiai laivybai, niekas į paviršių netraukia – jie domina tik giluminio nardymo mėgėjus ir povandeninės archeologijos specialistus.
– Jeigu Lietuvos karinio laivyno specialistai neįstengia ištraukti jūros dugne gulinčio nedidelio lėktuvo ir žuvusių lakūnų, gal nardymo mėgėjai jiems padėtų atlikti šią misiją?
– Teoriškai tai įmanoma – specialia giluminio nardymo įranga apsirūpinę mėgėjai gali pasinerti į kur kas gilesnius jūros duburius. Lietuvos nardymo rekordą pasiekęs vilnietis buvo nusileidęs į 200 metrų gelmę. Tiesa, jis nardė šiltuose ir skaidriuose Raudonosios jūros vandenyse.
Mūsiškė Baltija – visiškai kitokia jūra: vėsi, drumzlina, blaškoma bangų, klastingų srovių, košiama permainingų vėjų. Net ir karščiausią vasaros dieną iš jos gelmių išlindę nardytojai kalena dantimis. Nuskendusių laivų kapavietes žvalgantys universiteto povandenininkai dažniausiai nardo 20–30 gylyje. Ten visada šalta ir tamsu, nepatyrusiems nardytojams po vandeniu sunku orientuotis.
– Sovietiniame karo laivyne tarnavę lietuviai prisimena, kad anais laikais Barenco ir kitose jūrose nuskendę laivai būdavo ištraukiami net iš 300 metrų gelmės.
– Sovietų Sąjungos povandenininkų rengimo sistema buvo viena pažangiausių pasaulyje. Sevastopolyje, Novorosijske veikė Juodosios jūros karinio laivyno mokyklos. Jas baigusieji dirbdavo ir Baltijoje – keldavo 60–120 metrų gylyje nuskendusius laivus. Dažniausiai naujų serijų bandomuosius povandeninius laivus, plaukiojusius 400 metrų gylyje.
– Kokius prietaisus ir technologijas naudojo narai nerdami į tokias gelmes?
– Specialiomis vandens slėgiui atspariomis kapsulėmis nuleisti į gelmes, jie prie skenduolių lynais pritvirtindavo pontonus. Pripildyti oro jie nuskendusius laivus išplukdydavo į jūros paviršių. Techniniai narai per vamzdelius kvėpuodavo specialiais deguonies ir inertinių dujų prisodrintais mišiniais.
Vienas senas naras klaipėdietis pasakojo, kad po tokių operacijų kai kurie vyrai tapdavo ligoniais – susirgdavo sunkios formos kesonine liga. Karinio jūrų laivyno narai buvo priskiriami kariuomenės elitui – tarnaudavo ilgiau nei kiti šauktiniai, ilsėdavosi tik povandenininkams skirtose Krymo sanatorijose, kur jiems nieko netrūkdavo.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, tokių narų nebeliko. Kai į Barenco jūros dugną nugarmėjo pačiu moderniausiu pasaulyje nepaskandinamu vadintas atominis povandeninis laivas „Kursk“ (K-141), Rusijos kariškiai negalėjo jo išgelbėti, netgi savo jėgomis pakelti į vandens paviršių.
Didžiulis laivas „Kursk“, kaip vėliau sužinojome, buvo virtęs povandeniniu sarkofagu 118 jūrininkų. Jį su žuvusiais vyrais iš daugiau kaip šimto metrų gelmės pakėlė ir nuplukdė į Murmansko uostą Norvegijos kariškiai.
– Šiuo metu Lietuva atsidūrusi panašioje padėtyje – tenka svetur ieškoti profesionalų, kad iškeltume katastrofą virš Baltijos patyrusį „Klaipėdos avialinijų“ lėktuvą?
– Dabar ne vien tik kariškiai užsiima povandeniniais darbais. Kvalifikuotų specialistų yra ir Baltijos regione. Jie teikia paslaugas naftos, dujų telkinių jūrose žvalgytojams, verslovėse stato ir eksploatuoja platformas, vėjo jėgainių parkus, tiesia per sąsiaurius ant aukštų atramų kybančius tiltus.
Nyderlandų ar kokios nors kitos Europos Sąjungos šalies povandeninių darbų kompanijai lėktuvo An-2 pakėlimas nėra koks nors iššūkis arba sunkiai įveikiama techninė užduotis. Jiems tai – įprasta ir kasdienė veikla, verslas, už kurį užsakovai moka pinigus.
– Susisiekimo ministras Rimantas Stankevičius tikina, kad pilotai tikrai bus iškelti iš jūros dugno, o dėl lėktuvo dar neapsispręsta. Galbūt šitaip žmonėms iš anksto peršama mintis, kad nieko baisaus neįvyko, reikia taupyti valstybės lėšas – šiurpios katastrofos priežastims ir aplinkybėms ištirti esą užteks ir povandeninės orlaivio apžiūros?
– Įdomu, kaip valdžios vyrai kalbėtų, jeigu Lietuvos teritorinės jūros dugne atsidurtų didžiulis keleivinis laineris, jeigu tarp keleivių dar būtų ir užsienio šalių piliečių? Nemanau, kad Susisiekimo ministerija delstų, siūlytų nieko nedaryti.
Būtina iškelti ne tik žuvusius lakūnus, bet ir jų pilotuotą lėktuvą. Nukritusio An-2 techninę būklę ekspertai privalo ištirti ne drumzlinose Baltijos gelmėse, o krante, viešai paskelbtose išvadose nurodyti visas katastrofos aplinkybes ir kaltininkus, jeigu tokie yra. Tada aviatoriams ir visuomenei viskas bus aišku.
To nepadarę toliau suksimės kaip voverės rate: nenustos sklandyti įvairiausi gandai, bus kurpiamos iš piršto laužtos absurdiškos sąmokslo teorijos, žuvusiųjų artimieji graušis, jausdami apmaudą ir nuoskaudą jie negalės ramiai gyventi.
Iškeltą orlaivį reikėtų ištirti ir visuomenės saugumo labui, kad tokios nelaimės nepasikartotų ateityje. Lietuva dėl to nenuskurstų, o priešingai – tik sustiprėtų, jeigu būtų atskleistos tikrosios šios kol kas mįslingos katastrofos priežastys.
