Juk Lenkiją ir Lietuvą sieja panaši istorinė patirtis ir skaudžios kaimynystės su Rusija pamokos. Abi tautos katalikiškos, tik lenkai dar labiau nei lietuviai įsiklauso į Katalikų bažnyčios nuomonę.
Panašus šalių ekonominis lygis, nedaug skiriasi ir socialinės problemos, todėl Lenkijos politinių įvykių scenarijus, žinoma, savaip, atsižvelgiant į lietuviškąją specifiką, gali pasikartoti ir Lietuvoje.
Ką parodė Lenkijos prezidento rinkimai? Pirmiausia, kad lenkai nėra patenkinti savo socialine padėtimi, jie nori permainų ir jau netiki dar buvusio premjero D.Tusko, tapusio ES Vadovų Tarybos pirmininku, skleistu ir iki šiol nuosekliai diegiamu požiūriu, kad Lenkija – itin veržli ir klestinti šalis.
Taip apie Lietuvą mėgdavo kalbėti ir ankstesnis mūsų šalies premjeras A.Kubilius, o dabar panašią retoriką naudoja ir A.Butkevičius.
Realiai Lenkijoje toliau stiprėja socialinė atskirtis, išlieka didelis emigracijos mastas, todėl rinkėjams pasirodė patrauklūs katalikiškomis vertybėmis grindžiami A.Dudos dosnesnės socialinės politikos pažadai, pavyzdžiui, paankstinti pensinį amžių.
Galima atkreipti dėmesį, kad labai sėkmingai rinkimuose pasirodė ir trečiąją vietą laimėjęs, radikaliu populistu laikomas roko muzikantas P.Kukizas. Už šį antisisteminį politikos naujoką pirmajame rinkimų ture balsavo net penktadalis rinkėjų, nors galiausiai lenkai pasirinko konservatyviai TTP atstovaujantį A.Dudą.
Vis dėlto prezidento B.Komorowskio pralaimėjimas smarkiai nustebino pasaulį. Mat rinkimų kampanijos pradžioje apklausos rodė, kad jį remia net apie 60–65 proc. rinkėjų, ir kitus kandidatus jis lenkė mažiausiai tris kartus. Net atrodė, kad jo pergalei pakaks ir vieno rinkimų turo.
Bet per rinkimų kampaniją padėtis radikaliai keitėsi, ir ligtol mažai žinomas europarlamentaras ėmė sparčiai vytis prezidentą.
Iš dalies tai galima aiškinti labai sėkminga A.Dudos agitacija, dėmesiu socialinėms problemoms, kai B.Komorowskis daugiau kalbėjo apie gynybą ir užsienio politiką, kuriai prezidentas ir gali daryti didžiausią įtaką.
Padėjo A.Dudai ir iš JAV perimtas metodas kuo daugiau asmeniškai susitikinėti su rinkėjais. Beje, panašiai elgėsi ir Vilniaus mero rinkimus laimėjęs R.Šimašius.
A.Dudos pergalė liudija, kad tiesioginis bendravimas gali būti efektyvus net ir kai balsuoja milijonai rinkėjų, nes garsas apie susitikimus plačiai pasklinda.
Privalumu tapo ir jaunas amžius. Pasirodė, kad lenkai išsiilgę permainų, o jų jau nesitiki iš solidaus, politinį stabilumą garantuojančio 62 metų B.Komorowskio, todėl pasirinko didesnį socialinį jautrumą žadantį 43 metų A.Dudą.
Neatsitiktinai pastarąjį labiau rėmė mažų miestų ir kaimų žmonės, kur socialinės problemos itin opios.
Rinkėjų neatbaidė net tai, kad prezidentas Lenkijoje negali daryti didelės įtakos ekonominei ir socialinei politikai.
Rudenį lenkai jau rinks Seimą. Jei ir šiuos rinkimus laimėtų J.Kaczynskio vadovaujama TTP, būtų galima laukti rimtų pokyčių tiek Lenkijos vidaus, tiek užsienio politikoje.
Lietuvai labiausiai rūpi, kokia bus Lenkijos užsienio politika, o jos stilių gali kiek keisti jau ir naujasis prezidentas.
Pirmiausia A.Dudos kandidatūrą iškėlusi TTP yra gerokai euroskeptiškesnė nei valdančioji PPP. Vien naujojo prezidento rinkimų kalbos, kad Lenkija įsives eurą ne anksčiau, nei lenkai gyvenimo lygiu pasivys Vakarų Europą, turėtų pykdyti Briuselį, nes, keliant tokią sąlygą, galima ir niekada nepereiti prie bendros valiutos.
Žinoma, euro įvedimas – ne prezidento reikalas. Bet ar Lenkija derins su Lietuva užsienio politiką, ypač Rusijos bei Rytų kaimynystės klausimais, nemažai priklausys ir nuo A.Dudos požiūrio.
Politikos apžvalgininkai, turėdami galvoje TTP retoriką, spėja, kad A.Duda gali reikalauti dar griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tai turėtų skatinti Varšuvos dialogą su Vilniumi, gal ir atšildyti šaltokus abiejų šalių vadovų santykius.
Ankstesnis Lietuvos vadovas V.Adamkus iš tiesų puikiai sutarė ir net draugavo su tuomečiu Lenkijos prezidentu L.Kaczynskiu. Bet tai buvo daugiau asmeninis bendravimas, kurį stiprino Lenkijos vadovo simpatijos Lietuvai dėl jo šeimos ryšių su mūsų šalimi. Gal todėl jis vengė baksnoti į neišspręstas lenkų tautinių mažumų problemas.
Asmeninis ryšys su Lietuva sieja ir B.Komorowskį. Beje, tikėdamasis pergalės, jis birželio mėnesį planavo susitikti su Varšuvoje ketinusiu viešėti V.Adamkumi.
Tačiau neatrodo, kad panašių sentimentų Lietuvai turėtų A.Duda. Per rinkimų kampaniją jis kalbėjo apie ryšių stiprinimą su Višegrado šalimis, o apie Lietuvą užsimindavo lyg tarp kitko.
Vadinasi, žinant, kad TTP gerokai labiau linkusi remti savo tautines mažumas, galima laukti, jog naujasis Lenkijos prezidentas rodys daugiau dėmesio ir Lietuvos lenkų problemoms.
Kad ir kaip būtų, Lenkiją su Lietuva sieja strateginiai interesai. Tai ir turėtų lemti šalių santykius. Svarbu, kad jiems netrukdytų politikų asmeninės ambicijos ar tautiniais kompleksais grindžiamos senos istorinės sąskaitos.
