Žiniasklaida tuoj pat prapliupo gėdintojų balsais, karingiau nusiteikusios moterys prabilo apie nevyriskus vyrus, pusei šalies tarytum kas nutrauktų fizinius akinius: po velnių, o kas jei ryt priešas laužtųsi per sieną?
Iš tiesų stebėtis neverta, nes link to mes sėkmingai ir nuosekliai žingsniavome. Kiekvienas rezultatas yra jį pagimdžiusių priežasčių išdava, todėl tikėtis, kad bus kažkaip kitaip, niekuomet neverta.
Pulti gėdinti ir smerkti tarnauti visiškai netrokštantį bei kone viešai įvairius išsisukimo būdus aptarinėjantį jaunimą yra reakcija į nuogą, labai nemalonų faktą. Tačiau ar kiekvienas mūsų bandė bent suprasti tas objektyvias priežastis, kodėl gi viskas vyksta būtent taip, o ne kitaip, ir kodėl dalis jaunosios mūsų kartos netrokšta krimsti kario duonos?
Akivaizdu, kad šiuolaikinės Lietuvos visuomenės akyse taip ir nepavyko atkurti to kariškos tarnybos ar kariškio profesijos prestižo koks buvo sukurtas (jei tikėtume daugelio senelių ar prosenelių pasakojimais) tarpukario Lietuvoje. Demokratiškoje, kaip mes mėgstame save įvardinti, visuomenėje karyba bei su ja susiję klausimai buvo nustumti į paraštės.
Kas, kad garsiai trimitavome apie savo žengimą į NATO, o paskiau ir buvimą joje: šalies kariuomenės įvaizdžio visuomenėje klausimai didžiąją dalimi buvo tik pačios kariuomenės, o ne visos valstybės problema.
Dar ne taip seniai buvo madinga visuotinai postringauti, kad privalomoji karo tarnyba yra kone XX a. atgyvena ir mūsų laikais netinka. Kad Lietuvai reikia „mažos, bet modernios“, galų gale, – kad „teritoriniai, grobiamieji karai“ yra praeitis ir niekas mūsų atviru frontu nepuls. Girdėjosi net siūlymų išvis palikti tik minimalias rotuojamas „ekspedicines“ pajėgas kartu su NATO sąjungininkais veikti toli nuo Lietuvos sienų.
Šiandien vis dažniau prabylama apie karinį parengimą mokyklose, o juk dar visai neseniai tai pasiūlę žmonės buvo apšaukiami vos ne bepročiais: taigi čia „sovietinė metodika“, priverstinis Lietuvos jaunimo „įmilitarinimas“, metų metus plyšavo „protingos“, kalbančios galvos!
Pilna kursų bei mokymo programų kaip tapti savarankiškiems, drąsiems ir veržliems „pilname iššūkių profesiniame bei būsimojo verslo pasaulyje“, bet ar kas moko kilus būtinybei atkakliai gintis nuo fizinio priešo? Ne, nes pačia karo galimybe Marijos žemelėje dažnas visiškai netikėjo, o ir vargu ar labai tiki dabar („rusas nedrįs prieš NATO šakotis!“). O jeigu rusas eis va bank, kaip nekart buvo istorijoje?
Juk kam į menus ar mokslą linkusiam pačiam taikiausiam berniukui mokytis mest granatą? Tai, kad net civilinės saugos nepakankamai mokom, paprasčiausio išgyvenimo susiklosčius ne tokiom šiltnamio sąlygom – štai kur esmė! Apie patriotizmo bei atsakomybės savo šaliai ugdymą aš jau net nekalbu (lankiau lietuvių darželį ir mokiausi lietuviškoje mokykloje nepaisant lenkiškos pavardės).
Jėgų balansas pasikeitė, tarptautinė padėtis? Sutinku, tačiau ar didysis Rytų kaimynas per visus tuos metus buvo mums itin draugiškas? Čečėnija, Gruzija, Lietuvos pamiškėse krentantys jų lėktuvai, „bronzinis Alioša“ Estijoje, nuolatiniai žirinovskio tipo veikėjų grasinimai atvira invazija.
Galų gale, kokio velnio mes veržėmes į NATO, jei nematėme rimtos grėsmės? O dabar juokingiausia tai, kad tie patys veikėjai, kurie anuomet sakė „nereikia“, dabar ne tik tvirtina visiškai priešingai, bet netgi drįsta gėdinti tuos kas augo veikiami jų televizinių paistalų.
Asmeninio pavyzdžio nebūvimas kartu su siekiu mokyti kitus – dar viena Lietuvos problema. Mes matome kariuomenėje Vakarų politikų, elito atstovų vaikus, tačiau mes nematome vietos pavyzdžių. Ir visi tie dabar apie šventą pareigą šaliai prabilę „žvaigždūnai“, didelė dalis kurių prieš dešimtmetį buvo kaip tik šaukiamojo amžiaus, ar daug jų gali pasigirti savo metu priėmę priesaiką jei ne šauktinių kariuomenėje, tai bent KASP'e (buvusiame SKAT'e)?
Nenorėjęs ras pasiteisinimui milijonus priežasčių (mokslai, supergenialumas, neabejotinai valstybei svarbi karjera) ir visuomet baksnos į kitus. Nekalbu apie tuos kas negali tarnauti dėl objektyvių, o nesuvaidintų sveikatos problemų (pats jų turėjau, tačiau po pusantrų metų savanorystės tuometiniame SKAT'e dar „atbubinau“ septynis mėnesius šauktiniu).
Bet mūsuose kas galima Jupiteriui – tas negalima jaučiui. Puikybės „daiktas“ daugeliui ant kaktos išdygęs – kitaip nepavadinsi. Tarnauti pernelyg apie save gerai manančiam, „protingam“ bei „perspektyviam“ – ne lygis. Kas, kad, pavyzdžiui, kokie šveicarai taip nemano.
Tas „ne lygis“ – tai dar vienas praeities mąstymo recidyvas, stipriai įsišaknijęs netgi tuose kas gimė jau Nepriklausomybės metais.
Ko gero, jis atėjo iš sovietmečio su visais kariuomenės, kaip žiauria kastų hierarchija paremtos prievartinės struktūros, vaizdiniais. Iš čia ir beteisio, beprasmiškai gainiojamo, ujamo kareivėlio – savotiško nabago ir kvailelio įvaizdis, kuris, jeigu būtų kiek gudresnis, galėtų viso to išvengti, ir toliau sau gyventi „visavertį“ gyvenimą.
Per visą šauktinių sistemos egzistavimo Lietuvoje laikotarpį rimtesnė motyvacija tarnauti su viltimis į geresnes gyvenimiškas perspektyvas taip ir nebuvo sukurta. Ar daugelio potencialus darbdavys klausė apie tarnybą kariuomenėje?
Drįstų spėti, kad ne, nes vadovaujasi jis visiškai kitais atrankos kriterijais. O štai kitose šalyse jus gausite ne tik visuotinę pagarbą, bet ir riebų pliusą toliau kopdami savo gyvenimo laiptais.
Daugelį taip pat užmigdė savotiškas NATO kultas. Labai gerai tas NATO, tačiau pernelyg jau dažnai glumina tie egzaltuoti susižavėjimo šūksniai Dėde Semu su „abramsu“, kuris bematant ir tikrai garantuotai išdaužys rusų meškai dantis.
O būtų dar geriau, kad kažkas daužytų tuos dantis už besimokančius, kopiančius karjeros laiptais, supergudrius, superprotingus, perspektyvius, veržlius, meniškus, sportiškus, pernelyg dvasingus, sukūrusius šeimas, emigravusius. Tokie norai suprantami, tačiau vargu ar realūs – juk laisvė retai tebūna apginama svetimomis rankomis.
Dažnas tiki, kad apgins, tačiau pats rimčiau gintis vargu ar ruošiasi ir įtikinėja save, kad būtent jis, o ne kažkas kitas, yra gimęs kažkokiai kitai misijai.
Tai ar verta pernelyg stebėtis tais kas suka nosį toliau nuo tarnybos? Ar tai tik jų asmeninė kaltė, ar daugelio aptartų aplinkybių bei ilgamečio valstybės santykio su jaunimu išdava? Bet neverta pernelyg nusiminti: pozityvių pilietinio susivienijimo postūmiu esama ir šioje gana grėsmingoje situacijoje. Bent jau todėl, kad vis mažiau girdėt balsų esą tarnyba kariuomenėje – tai tik „lūzerių“ dalia.
