Rimtus sužeidimus patyrę Ukrainos kariai – Viktoras Pilščikas, Ruslanas Curkanas, Aleksejus Turčinas, Valerijus Ničiporukas, Michailas Maistrenko jau stojasi ant kojų, bet akys kalbėte kalba apie tai, ką jiems teko patirti.
Degdami troškimu kuo greičiau sugrįžti į būrius, jie be paliovos kartoja: „Mes kausimės tol, kol Ukraina bus laisva.“
Sužeisti, senų draugų išduoti
Laikinos ramybės prieglobstyje Druskininkuose besigydančių karių istorijos iš pirmo žvilgsnio panašios – kovojo, buvo sužeisti.
Tik Aleksejus sunkiai rinkdamas žodžius pasakoja apie pustrečio mėnesio trukusią nelaisvę ir patirtus žiaurumus.
O Michailo akyse sužiba išdavikė ašara, kai jis prisimena savo jauną šeimą, kurią sugriovė karas ir skirtingos pažiūros, apie kiemo ir darbo draugus, kurie perėjo į rusų pusę.
„Gyniau Donbaso oro uostą, į koją sužeidė mina, medikai ištraukė 6 skeveldras“, – pasakojo Viktoras, kol kas judėti galintis tik su ramentais. Profesionalų kariškį Ruslaną sužeidė rugsėjį. Ten pat, oro uoste vykusiuose mūšiuose. Granata išdraskė koją, o ranką beveik buvo nutraukę.
„Kitoje ją parsinešiau“, – tarsteli.
Aleksejus buvo sužeistas, kai jo būrys traukėsi iš Ilovaisko katilu vadinto mūšio lauko.
„Veržėmės su mašina, mus apšaudė, netoliese susprogo mina. Sudraskė koją, pramušė kelį. Buvau sužeistas, patekau į nelaisvę. 2,5 mėnesio ten išbuvau. Paskui mane iškeitė į rusų belaisvius“, – trumpais sakiniais savo sužeidimo istoriją pasakojo Aleksejus.
Valerijų skeveldros sužeidė netoli Donecko oro uosto.
Važiuodamas iki Donecko oro uosto Michailas su kitais kariais pakliuvo į pasalą. Mūšio metu buvo sužeistas į koją ir į petį. Visi lrytas.lt šnekinti kariai, išskyrus savanorį, buvusį ugniagesį Michailą, buvo mobilizuoti. Vyrai sako, kad gavę šaukimą nesvarstė – iš karto atvyko į komisariatą.
„Pasiėmiau glaudes, kojines, lašinių bryzą ir prisistačiau“, – juokėsi Aleksejus. Jis taikos metu dirbo statybose, augino du sūnus.
Statybininku taip pat dirbęs Viktoras namuose paliko žmoną ir dešimties metų sūnų.
Kiemo draugai tapo priešais
Šeimas paliko ir kiti kariai. Viktoro namuose liko sūnus ir dukra. Savanoris, Luhanske gyvenęs Michailas, turėjo palikti jauną žmoną ir dukrelę.
„Nebegaliu grįžti į savo miestą, nes jis okupuotas. Dabar esu priešas numeris vienas, fašistas, baudėjas, banderovcas. Visuose kontrolės postuose kabo mano nuotrauka. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie palaiko okupantų pusę. Juk daugelis yra davę priesaiką Ukrainos tautai, o dabar prieš ją kovoja. Tai nežmoniška.
Priešo pusėje kovoja daug buvusių draugų, su kuriais vienoje gatvėje gyvenome, pas merginas ėjome. Dabar jie man skambina ir grasina, aš – jiems. Tai – ne žaidimas“, – kalbėjo okupuotame mieste artimuosius palikęs karys.
Belaisvius mušė ir tyčiojosi
Apie tai, ką teko patirti rusų nelaisvėje, Aleksejui iki šiol dar sunku kalbėti.
Į nelaisvę kartu su dar keturiais kariais jį paėmė sužeistą, kai buvo praradęs sąmonę.
„Buvome apsupti. Mums pasakė, kad susitarta dėl žaliojo koridoriaus, kuriuo mes galime trauktis. Iš tiesų mūsų laukė pasala. Pradėjo šaudyti iš tankų, kulkosvaidžių, minosvaidžių. Traukėsi daug karių, beveik visi žuvo. Mus paėmė į nelaisvę ir perdavė separatistams. Iš pradžių jie žadėjo mums ausis, liežuvius nupjauti. Tačiau rusų akivaizdoje susilaikė, nusiuntė į ligoninę.
Gydytojas buvo savo srities specialistas, vienodai gydė ir vienos, ir kitos pusės sužeistuosius.
Davė man telefoną, sako: „Paskambink į namus, pasakyk, kad tu gyvas“, – gerų žodžių jį gydžiusiam gydytojui negailėjo Aleksejus.
Jis pasakojo apie belaisvius saugojusius separatistus, kurių veiksmus buvo sunku prognozuoti.
„Vis ateidavo pažiūrėti į mane – gyvą ukrą. Kai būdavo negirti, viskas gerai, bet jei pasirodydavo išgėrę, tai nežiūrėjo, kad sugipsuotas, – daužė ir kumščiais, ir šautuvų buožėmis. Ateidavo jų moterys, spjaudydavo, šaukdavo, keikdavosi.“
Kai Aleksejus šiek tiek pagijo, buvo perkeltas į Donecką, kur laikė visus belaisvius. Viename nedideliame kambaryje turėjo tilpti 147 žmonės – gultus skyrė vos pusantro metro, buvo ankšta, trūko oro. Į tualetą visus vesdavo kartu keturis kartus per parą, maitino du kartus per dieną – makaronais ir rieke duonos. Girdė nevirintu vandeniu. Tačiau gelbėjo tai, kad buvo su kuo pasikalbėti.
„Vaikinus iš savanorių bataliono laikė rūsiuose. Juos nuolat mušdavo. Separatistai juos kaltino neva tie savanoriškai ėjo žudyti Donbaso žmonių. Jie taip suvokė. Juk iš tiesų visi ėjo ginti tėvynės“, – kalbėjo Aleksejus.
Po pustrečio mėnesio Aleksejų ir dar 16 karių išmainė į rusų belaisvius.
„Tačiau mūšiai toliau tęsiasi, dabar kiti patenka į nelaisvę. Kalbama, kad šiuo metu nelaisvėje yra apie 400 Ukrainos karių“, – sakė jis.
Jam antrino Viktoras. Jo teigimu, šiuo metu mūšiai dar labiau suaktyvėjo, nes rusai atsigabeno dar sudėtingesnės technikos.
„Tie ginklai, kurie pagal Minsko sutartį turėjo būti išgabenti, vėl sugrąžinti. Maža to, atgabenta dar daugiau ginkluotės“, – sakė jis.
Užsiminus apie separatistus Viktoras sudirgsta.
„Nėra ten jokių separatistų, jie dar vasarą išmirė. Ukrainoje veikia reguliarioji Rusijos kariuomenė. Tiesiog niekas pasaulyje, taip pat ir Ukrainos prezidentas, nenori pavadinti daiktų tikraisiais vardais“, – piktinosi Viktoras.
Jo teigimu, nors ukrainiečių ginkluotė mažai kuo skiriasi nuo rusiškos, ukrainiečiai priversti gintis, tuo tarpu rusai turi galimybę judėti.
„Ir tai vadinama ne karu, o operacija. Jeigu būtų pripažintas karas, mes galėtume imtis karinių veiksmų“, – teigė karys.
Viktoro įsitikinimu, čečėnų tautos susitelkimas Ukrainai galėtų tapti puikiu pavyzdžiu.
„95 proc. Ukrainos žmonių tiesiog sėdi namuose ir apie karą net negalvoja. Tuo tarpu per pirmąjį Rusijos ir Čečėnijos karą sukilo visa čečėnų tauta.
Kadangi Vladimiras Putinas negalėjo pasiekti kovotojų, jis subombardavo taikius Grozno gyventojus, tą patį jis daro ir Donbase, Luhanske, kitur“, – tvirtino Ukrainos karys.
Tiki pergale
Kare sužalotų Ukrainos karių nuomone, anksčiau ar vėliau Ukraina švęs pergalę.
„Nors ir labai V.Putinas nori okupuoti Ukrainą, jam to padaryti nepavyks. Jei 40 mln. gyventojų pakils į partizaninę kovą, tai tokios jėgos dar niekam nepavyko nugalėti. Tačiau viskam reikia laiko. Arba jį galutinai prispaus Europos Sąjunga, arba jam pasibaigs pinigai, arba pati rusų tauta sukils“, – įsitikinę kariai.
Jie teigia turintys nemažai giminių ir draugų Rusijoje ir girdintys jų nusiskundimus, kad nebegauna atlyginimų, kad viskas pabrango.
„Jeigu sukiltų rusų tauta, Ukrainos pergalė būtų greitesnė“, – įsitikinęs Michailas.
Karas kažkam naudingas
Daug regėję ir patyrę vyrai įsitikinę, kad pasaulis nėra informuotas apie tai, kas vyksta.
„Jau metus trunka karas, o Europos Sąjunga iki šiol negali pripažinti, kad Ukrainoje kariauja Rusijos kariai. Mes į nelaisvę paėmėme ne vieną karį, kuris buvo Rusijos armijos šauktinis. Daug rašyta apie samdinius iš Čečėnijos. Jokie jie ne samdiniai, o Rusijos armijos šauktiniai.
Nuotraukose, vaizdo įrašuose, kuriuos telefonais daro vaikinai, matyti rusiška technika su rusiškais numeriais, kurių dar nespėjo uždažyti“, – pasakojo Viktoras.
Jis priklausė šturmo kuopai, kuri prasiskverbė 500 km į priešo teritoriją. Istorija apie šį analogų neturintį žygį jau pateko į karinius metraščius.
„Septynias paras išbuvome priešo teritorijoje: paėmėme keletą zenitinių raketinių sistemų „Grad“, šarvuočių, kitos ginkluotės. Visa tai nufotografuota, nufilmuota, yra žinomi ginkluotės numeriai ir kuriems Rusijos daliniams ji priklauso. Nepaisant to, pasaulis karo nepripažįsta“, – piktinosi mūšiuose sužeistas Viktoras.
Jo nuomone, kažkam tas karas naudingas. Naudingas ne tik rusams, bet ir Ukrainos valdžiai.
„Kam – karas, kam – tikra motina. Galima rasti tūkstančius pavyzdžių. Tarkime, į Ilovaisko katilą prieš tankus buvo metami vaikinai su vienu automatu ir dviem apkabomis šovinių. O už 60 kilometrų stovėjo rimtos pajėgos – 1200 karių, 100 tankų, tačiau niekas jiems nedavė komandos padėti Ilovaiske kariaujantiems vaikinams“, – piktinosi Viktoras.
Vyrai prisiminė dar vieną Donecko oro uoste vykusį mūšį.
„Mums pasakė, kad ten stovi keli tankai ir 60 separatistų. Kaip pradėjome šturmą, paaiškėjo, kad ten yra 30 rusų tankų ir apie 400 karių, apginkluotų sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir zenitiniais pabūklais. Praktiškai šauktiniai buvo pasiųsti į mirtį“, – pasakojo vyrai.
Tačiau kariai visi kaip vienas tikina: sugrįžę į gimtinę vėl eis kariauti.
„Aš nenoriu, kad ir kitiems nutiktų kaip Mišai. Jis gyveno normalų gyvenimą, turėjo šeimą, tada atėjo rusai, atėmė namą, sudegino jį, sužlugdė žmogaus gyvenimą. Niekas nenori, kad jų namuose šeimininkautų rusai. O jų nesustabdysi. Tai žudikai, plėšikai, prievartautojai, jie eis vis toliau. Jiems nusispjauti ant Ukrainos, paims Ukrainą, patrauks į Lenkiją arba Lietuvą“, – svarstė Viktoras.
Jam antrino Michailas. Jo nuomone, rusai eis tiek, kiek leis Ukrainos žmonės ir valdžia.
„Juk V.Putinas negina rusiškai kalbančių Ukrainos gyventojų, kuriuos vadina savo broliais, jis juos žudo. Pirmiausia subombardavo Donbasą, kur ir gyveno rusakalbiai. Ten jau nei miestų, nei kaimų neliko, tik juoda žemė“, – antrino Michailas.
Sapnuoja žuvusius draugus
Ar karo ragavę vyrai sugebės taikos metu gyventi?
Viktoras sakė po metų, praleistų kare, gavęs atostogų. Sugrįžęs į namus, tačiau ten vietos neradęs.
„Man asmeniškai bus labai sunku“, – paklaustas apie taikos metą, prisipažino Viktoras.
Jis neslepia, kad karas labai daug ką pakeitė.
„Taip, tai karas, tai – baisus gyvenimas, bet gyvenimas. Kare – visi broliai, kuriuos vienija ta pati idėja, tos pačios mintys. Su jais tu dalijiesi maistą, gultą, pridengi mūšyje. Tai tampa savotiška šeima“, – sakė karys.
Karas iš jų atėmė daug draugų.
„Iš 92 mano būrio žmonių gyvų liko tik 15. Iš bataliono, kuriame tarnavo 800 žmonių, liko tik 130“, – šokiruojančius skaičius pateikė Viktoras.
Daug kovos draugų praradęs Andrejus prisipažino nuolat sapnuojantis žuvusius draugus.
„Sunku su tuo gyventi“, – sakė jis.
Daugelis operacijų į dokumentus nepateko
Viktoras tikina: jei Lietuvai kiltų karinė grėsmė, ukrainiečiai pirmieji atskubėtų į pagalbą.
Paklaustas, ar jo nuopelnai gimtinėje buvo kaip nors įvertinti, jis tik papurtė galvą.
„Daugiau kaip pusė tų užduočių, kurias mes įvykdėme, dokumentuose neegzistuoja, todėl niekas nematė reikalo mūsų apdovanoti.
Štai buvo labai garsus 32 kontrolės punktas, kuriame buvo užviręs kovų katilas. Mūsų vaikinai buvo apsupti ir apie mėnesį laikyti kaip masalas. Reikėjo jiems pristatyti ginkluotę, valgyti bei gerti, nes jie jau rasą nuo medžių rinkdavo ir taip troškulį malšino. O separatistai ir rusų kariai tarp 31 ir 32 punktų iškasė apkasus ir ten pastatė prieštankinę ginkluotę. Buvo neįmanoma iki mūsiškių prasibrauti, nes tie šaudė visus iš eilės.
Reikėjo kažkaip mūsų karius pasiekti. Vienas pulkas ėjo aplinkiniais keliais, o mes – tiesiai. Turėjome atitraukti priešų dėmesį. Mus pasiuntė į tikrą mėsmalę.
Per televiziją Nacionalinės gvardijos vadas aiškino, kad 32 punkte viskas gerai. Neva, ta misija nebuvo reikalinga, nes kariai turėjo ginklų ir šaudmenų atsargas, turėjo maisto ir vandens. Pagal dokumentus prie to kelio separatistų nebuvo, buvo laisvas kelias. O kadangi apdovanojimai duodami už karinius veiksmus, neva mes nieko tokio nepadarėme. Pusė mūsų operacijų buvo įslaptintos, nes jos vyko priešo teritorijoje“, – skaudžia patirtimi dalijosi Viktoras.
Lietuviai ukrainiečiams – kaip broliai
Savanoriškai sužeistiems kariams talkinantis Lietuvos šaulių sąjungos karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės Giedriaus Matulionio 3-iosios kuopos vadas Ramūnas Šerpatauskas sako, kad reabilitacijos kursą Druskininkuose jau praėjo 23 kariai. Didžioji jų dalis čia pateko po sužeidimų Ilovaisko katile, o šių metų pradžioje pradėjo keliauti tie, kurie patyrė sužalojimų mūšiuose dėl Donecko oro uosto.
„Visų čia besigydančių karių sužeidimai sunkūs – šautiniai, skeveldrų padaryti. Džiaugiamės, kad mūsų gydytojai juos pastato ant kojų, jie išvažiuoja į Ukrainą geresnės savijautos, nei atvyko“, – pasakojo Ramūnas.
Pasak jo, toks gydymas labai svarbus ir psichologiškai. Daug mirčių regėjusiems kariams reikia išsikalbėti, suvokti, kad jie – ne vieni.
„ Jie sako, kad šitas karas parodė, kas yra kas. Kas broliai, o kas – priešai“, – sakė Ukrainos kariams pagalbos ranką ištiesęs Lietuvos šaulys.
Atvyksta nauji sužeistieji
Prieš porą savaičių į Lietuvą gydytis atvyko dar penki sužeisti Ukrainos kariai iš Dnipropetrovsko.
„Apie jų sužeidimus pasakoti negalime. Kaip sutarta, per šiuos metus į Lietuvą reabilituotis ir gydytis atvyks 50 antiteroristinės operacijos dalyvių“, – informavo Krašto apsaugos ministerija.
Ukrainiečiams gydyti ir reabilitacijai Vyriausybė iš rezervo fondo skyrė dar 50 tūkst. eurų.
Karas tarp Rusijos remiamų separatistų ir Ukrainos vyriausybinių pajėgų vyksta nuo pernai balandžio.
Jungtinių Tautų duomenimis, konfliktas nusinešė daugiau kaip 6 tūkst. gyvybių.
