Pabėgėlius mėginama paskirstyti visoms ES narėms, kad būtų palengvinta našta, dabar tenkanti Graikijai ir Italijai, todėl siūloma, kad vien iš pastarųjų valstybių Lietuva priimtų daugiau kaip pusę tūkstančio pabėgėlių.
Tačiau oficialusis Vilnius nelaukė dvejų metų termino, kuris numatytas pasiūlymui nagrinėti, ir į Briuselio pasiūlymą griežtai atsakė jau vakar.
Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad Lietuva gali priimti tik 30–40 žmonių, o vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis 710 žmonių skaičių pavadino nerealiu.
– Ar iš tiesų Lietuva galėtų priimti tik keliasdešimt pabėgėlių? Koks būtų tų žmonių likimas mūsų šalyje?
– Labai labai įtempę jėgas galbūt sugebėtume priglausti pusšimtį.
Čia kalbu pirmiausia apie mūsų sistemą. Kaip suprantu, ir kitose ministerijose, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo, būtų tas pat. Pabradės pabėgėlių centre jau ir taip per daug žmonių.
Apgyvendinimo kaina gana neaiški, o pinigai pirmajam etapui, priėmimui, kurių būtų galima prašyti iš ES, – tik dalis išlaidų.
Juk tie žmonės čia atvyktų ne laikinai pasibūti, o apsigyventi, integruotis į visuomenę. Visa tai vėlgi kainuoja.
Taigi galiu pakartoti tai, ką yra sakiusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, – tai turėtų vykti savanoriškumo pagrindu, kiekviena šalis turėtų spręsti, kiek ji gali ir nori priimti pabėgėlių, o jokių nustatytų kvotų tikrai neturi būti.
Žiūrėsim, kaip bus toliau, – šis klausimas bus svarstomas birželio mėnesį Liuksemburge vyksiančiame Bendrijos vidaus reikalų ir teisingumo ministrų susitikime. Kol kas klausimų daugiau nei atsakymų.
– O kaip pati Lietuva siūlo spręsti masinės nelegalios imigracijos iš Šiaurės Afrikos ir kitų karų bei skurdo smaugiamų regionų į Europą problemą?
– Apie tai ne kartą diskutuota ir Seime, ir kitose valstybės institucijose.
Pozicija tokia, kad Lietuva pirmiausia yra prieš prievartinius tos naštos paskirstymo mechanizmus ir už tai, kad būtų atsižvelgiama į regionų specifiką bei jų galimybes.
Pavyzdžiui, Lietuva labiau suinteresuota priimti ir priima pabėgėlius iš mūsų regiono rytinių kaimynių, iš tos Europos dalies, kuri mums artimesnė.
– Ką vis dėlto daryti mėginant bent sumažinti dabartinius nevaldomos migracijos į Pietų Europą srautus?
– Taip, ES šiuo metu labiau mėgina kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis.
Bendrijai reikėtų daugiau galvoti ir kalbėti apie ekonomines priemones ir sprendimus, kurie padėtų sumažinti pabėgėlių srautą, bent šiek tiek reguliuojant padėtį jų šalyse.
Tačiau taip pat reikia naikinti tą didžiulį kriminalinį verslą.
Nuo skurdo ar karo bėgantys žmonės susodinami į bet kokius laivus, jie tiesiog įplukdomi į tuos vandenis, kur Europos valstybės ir tarnybos priverčiamos migrantus paimti.
Reikia vienyti ir tarptautinės teisėsaugos pajėgas, suteikti joms specialų mandatą ardyti tuos nusikalstamus tinklus, naikinti laivus, kuriais gabenami žmonės.
Juk problema išties grėsminga. Akivaizdu, kad tarp tų, kurie tokiu keliu veržiasi į Europą, yra ne tik žmonės, kurie gelbėja savo gyvybę ar ieško duonos kąsnio, bet ir savų kėslų turintys teroristai.
