Tačiau, rimčiau kalbant, su tolesnėmis kolegos A.Vinokuro improvizacijomis nelabai norėčiau sutikti. Išvedžiojimai, kad „Neprisimenu nė vienos iš šių metų klausytos Eurovizijos melodijos“, ir priešingai – „prisimenu Bacho gabalus“(!), šiųmetės Eurovizijos statuso nei pakelia, nei nuleidžia. „V.Baumilos ir M.Linkytės lietuviško popso dainelės taip pat ne... O kas prisimena prancūzų dainą?... Neprisimenu, nors užmušk, ir tos laimėjusios dainos melodijos“.
Nepraleido mano kolega pro ausis (gal ir pro akis) „skaisčios rusės“ dainos ir pripažino, kad dainavo ji puikiai, „tik neprisimenu ką ir kaip“. Tai kaip čia dabar, Arkadijau, gerai ji pasirodė Eurovizijoje ar ne? Ir dar su „nepadoriai nuogo kūno nuotraukomis rankose“, nors sakaisi, kad Eurovizijos nežiūrėjai, bet tik klauseisi...
Ką galima būtų atsakyti į visą šį A.Vinokuro jamsession? Pirmiausia, nesutinku, kad lietuviška daina buvo popsas, o jeigu jau prie jo kaip nors galima buvo ją pritempti, tai tik prie aukšto, jei ne aukščiausio lygio popso. Prancūzų daina taip pat buvo puiki, kaip ir laimėjusi švedų „We are the heroes“. Kitos dainos taip pat buvo geros, ypač latvių, įsimenanti ne tiek melodija, bet savo dvasia, vidiniu jausmu, jei norite, antikine didybe. Apskritai, latvių dainoms bent kas antroje Eurovizijoje tikrai skirčiau pirmąsias vietas.
O jeigu jau apie melodijos „įstrigimą“, tai per visą Eurovizijos istoriją tokių irgi buvo, bet tikrai ne tiek daug, kad ir Gigliolos Cinquetti „Non Ho L'étà“ prieš pusę amžiaus – 1964, Cliffo Richardo „Congratulations“ tolimais 1968, ar ABBA su Waterloo ne ką artesniais 1974 – prieš 40 metų!
Neužmiršo kolega ir politikos, kaip gi be jos Eurovizijoje. Ir jeigu kolega priminė kietą mūsų prezidentės retoriką neva sutrukdžiusią Lietuvai pakilti į aukštesnę vietą: „Rusija yra teroristinė valstybė“, tai mano galva yra kur kas svarbesnių valstybės gyvenimo sričių nei Eurovizija, tose neeurovizinėse srityse tokie įvardijimai atnešė kur kas didesnius nuostolius.
Grįžkime į lietuviškąją Euroviziją. Anot A.Vinokuro, „reikėtų pasidžiaugti, kad dėka Eurovizijos „standartų“, mūsų popsas vis tolsta nuo sovietinės – rusiškos dainos kodo. Jie ir patys jau nuo jo bėga“. Tuomet nesuprantu, kas nuo ko bėga? Mūsų popsas nieko bendro neturi su sovietinės-rusiškos dainos formatu, kam dar jį minėti.
Nesutikčiau ir kad Vaidas Baumila ir Monika Linkytė kopijuoja „vakarykščių Eurovizijos dainų stilių“, „aštuoniasdešimtųjų skandinavišką popsą“. Tas stilius keičiasi kasmet. Ir jeigu jau kas keičiasi, tai pirmiausia aranžuočių ir įrašų kokybė, video efektų stebuklai, beje, lietuviams šie „stebuklai“ kažin ar padėjo… Nors iš tiesų viskas sukasi spirale: ir minėtas 1964 metų Gigliolos dainavimas, ir šiųmetis latvės pasirodymas buvo tam tikra prasme vienodi: dainininkės per visą dainą nė per centimetrą nepajudėjo is vietos. Taip ir su stiliais – ateina nauji, bet kartais sugrįžta ir seni.
O dabar apie Euroviziją jau beveik filosofine prasme. Eurovizijos konkursas – tai loterija. Kartais į priekį išlenda daina, kuriai niekas nepranašavo laurų, o kartais visai skirtingo lygio dainos atsiduria greta, kaip šiemet Latvija ir Estija. Taigi į rezultatus reikėtų žiūrėti pakankamai šaltai, žinoma, dainuoti tai tik karštai. Blogą įtaką ramiam požiūriui daro išankstinė savireklama, pvz., kad mūsų atlikėjų daina bus konkurso „bomba“, kad laimėsime vos ne pirmąją vietą, matyt, tai užtemdo savikritiką ir sveiką protą. Prie tokio reklaminio triukšmo formavimo daug prisideda ir mūsų nacionalinė televizija.
Jau praėjo tie laikai, kai Lietuvos atstovai šiame Europos, o iš esmės pasaulio renginyje primindavo kaimo saviveiklininkus, neryžtingai trypčiojančius dainos taktan. Būdavo ir dar blogesnių atvejų, kai mūsų dainininkai atrodydavo lyg per jėgą atvaryti tik „atbūti“, bet jokiu būdu ne laimėti. Pavyzdžiui, 1994 metais Airijoje vykusios Eurovizijos nepavykėlis Ovidijus Vyšniauskas savo nesėkmę aiškino taip: „manau, kad vis tiek kažkas turėjo kišti galvą į tą kilpą“. Su tokia pakaruokliška filosofija toli nenuvažiuosime…
Šį kartą apie jokius kaimus negali būti nė kalbos: pasirodėme tikrai europietiškai, nesvarbu, kad Eurovizijos loterijoje neišlošėme laimingo bilieto. Visai negėda dėl Vaido ir Monikos žygio į Europą ir pasaulį, džiaukimės tuo. Ir visai nė prie ko atsakingų ir nebūtinai atsakingų veikėjų, „atsišaudymai“, girdi, „tradiciškai nepasisekė“, nes mūsų dainininkus nuskriaudė kažkokie (politiniai?) priešai.
Girdėjau ir visai originalią versiją, kad ši nesėkmė buvo iš anksto (valdžios?) suplanuota, kad kitąmet nereikėtų surengti Eurovizijos konkurso. Juk tai šiais sunkiais laikais sutaupytų valdžiai vieną kitą milijoną. Aišku, tai greičiau juodas humoras. Linkėkime kitąmet lietuviams pasirodyti geriau, o jeigu Eurovizijos loterijos ratas nusisuks nuo jų, tai bus ne dainininkų gyvenimo pabaiga ir kartu joks Lietuvos paniekinimas.
O šią apžvalgėlę pabaigsiu ne švediškai: Heja Sverige! (Valio Švedijai), kaip sugebėjo savo straipsnyje A.Vinokuras, bet lietuviškai ir beveik avansu, tikėdamasis taip sušukti po būsimosios Stokholmo Eurovizijos: Valio Lietuvai!
