Po kelių sekundžių praneš, kam okupacijų, represijų, krauju apskretusių režimų bei akiplėšiško melavimo visai tarptautinei bendruomenei mamytė skyrė savo balsus. Žiūrovai iš rusų karių plėšomos Ukrainos turėjo pasijusti pamaloninti.
Dvidešimt metų dalyvavimo „Eurovizijoje“ Lietuvai dažniausiai reiškė gėdą, nusivylimą bei kaltųjų ieškojimą. Dainių ir dainų šalies gyventojai taip ir nesugebėjo pasiekti jokių ženklių pergalių šiame abejotinos svarbos vietinės reikšmės konkurse.
Latviai ir estai jau seniai nuskynė savo pirmąsias vietas, o štai lietuvių pastangos kone kiekvienais metais baigdavosi skambiu vilčių subyrėjimu, paaiškėjus, kad vėl likome reitingų lentelės apačioje.
Bet atsibudę po šios „Eurovizijos“ galėjome džiaugtis, kad gyvename šiek tiek geresniame pasaulyje nei vakar. Ir aukštų pozicijų rezultatų lentelėje tam nereikėjo.
Sekmadienio rytas išaušo su daugiau saulės, džiaugsmo, laimės bei tiesos nei šeštadienis. Per kelias valandas paaiškėjo, kad suskydusioje, politkorektiškumo prismaugtoje, atsakomybės bijančioje Europoje tvirtos valios bei sveiko proto yra kur kas daugiau nei manėme.
Tai, ko nepadarė pasipiktinimus reiškiantys Europos Sąjungos funkcionieriai, apie dialogus su Rusija tauškantys parsidavėliai bei prekiauti, o ne kariauti norintys naudingi idiotai, padarė vieno dainų konkurso žiūrovai. Tai, ko nepadarė tingūs, bestuburiai politiniai pirmuonys, padarė vienos Rytų Europos šalies eurovizinė komisija. Rusijai buvo aiškiai bei nedviprasmiškai parodyta, ką Europa apie ją galvoja ir kur jos vieta.
„Esame pasaulio žmonės / Skirtingi, bet tuo pačiu vienodi / Mes tikime / Mes tikime svajone / Mes meldžiame taikos ir pagijimo / Tikiu, kad galėsime pradėti nuo pradžių“ — taip dainavo šių metų Rusijos atstovė „Eurovizijoje“ Polina Gagarina. Taip, perskaitėte teisingai.
Vienintelės Europoje valstybės agresorės atstovė čiulbėjo ne apie ką kitą, o apie taiką. Nekalta kaip iš dangaus nužengęs angelas, balta ir švelni kaip mažas kačiukas bei pūkuota kaip gerai iškedenta vata — Polina ant scenos melavo apie naują pradžią, vieno pasaulio žmones, svajonę, kuria tiki milijonai, bei taiką.
Europa nepatikėjo. Ne pirmas kartas, ačiū. Šitą triuką jau matėm ir ne kartą. Kiekvieną kartą ką nors užpuolusi bei atsiriekusi sau teritorijų, Rusija išsitraukia dėžutę pelenų, pasibarsto galvą, prapliumpa krokodilo ašaromis bei šliaužia pas Vakarus prašyti eilinio santykių perkrovimo: „Viskas, daugiau taip nedarysim“.
Vakarai, aišku, atlyžta, duoda dar vieną šansą. Išdraskytos šalys ir lieka išdraskytomis, o po kelių metų, žiū, Rusija susiranda naują grobį bei prisimena senas zuikio dainas apie santykių perkrovimus. Taip jau buvo su Gruzija, dabar taip yra su Ukraina, kitas galimas taikinys — Baltijos šalys — mes.
Bet Europa nebetiki. Galima pudrinti smegenis savo sultyse susicukravusiems, apmusijusiems, aptingusio proto prancūzų politikams, kuriems iš per gero gyvenimo laukinė Rusija visada buvo artimesnė širdžiai nei civilizacija. Europiečiai seniai nubrėžė ribas bei pasidarė išvadas. Ir tos išvados — ne Rusijos naudai.
Šios „Eurovizijos“ rengėjai buvo pasiruošę ovacijų įrašų, tam atvejui, jei kartotųsi praeitų metų scenarijus, kai Rusijos atstovės buvo pasitiktos šaižiu švilpimu. Nepadėjo. Net per dirbtines ovacijas kiekvieną kartą, kai kokia nors šalis skyrė Rusijai balų, salėje buvo girdėti publikos nepasitenkinimas. Vienu momentu vedėjai netgi teko priminti, kad konkursas nėra politinis. O galop taškus ant reikiamų raidžių sudėjo Lietuva, davusi Rusijai nulį taškų. Šalis, šeštadienį vos nelaimėjusi „Eurovizijos“ bei iki šiol pasiėmusi didžiausią kiekį balų iš Lietuvos, šįkart iš mūsų gavo iškeltą vidurinį pirštą.
Spontaniškame, subtiliame proteste prie Rusijos agresiją bei veidmainystę Lietuva rodė pavyzdį bei stuburą. Lietuva rodė, kaip reikia elgtis bei laikytis. Nulis balų Rusijai buvo tai, ko reikėjo, kas turėjo nutikti bei kas buvo teisinga. Maža šalis tarp apsnūdusių imperijų — Lietuva buvo ta, kuri be baimės priėmė ne patį patogiausią, bet teisingą sprendimą.
Ir nereikia traukti tos ne kartą muštos kortos, ant kurios užrašytas raginimas nemaišyti sporto ir kultūros su politika. Politika yra visur. Iliuzija, kad galima ją atskirti nuo kitų mūsų gyvenimo sferų kaip trynį nuo baltymo, yra maistas kvailiams, naivuoliams ir piktavaliams, ieškantiems, kaip pateisinti savo piktadarystes.
Politika yra visur ir visada. Ypač tada, kai už Ukrainos karių žūtis atsakingos valstybės pūkuotas pudelis kiauksi apie taiką bei naują pradžią, tarsi besityčiodama iš visų mirusių fronte, iš numušto Malaizijos lėktuvo keleivių, nuo kurių kūnų Rusijos remiami separatistai sau rinkosi patikusius daiktus.
Polina Gagarina į Vieną jau atvežė sunkiai suvokiamo galingumo politinę bombą. Tai, kad gavo į tai tokį patį politizuotą atsakymą, yra laukta, suprantama bei sveikintina. Padainuok apie taiką tada, kai nebeturėsi nė vieno tanko, Rusija.
Kalbėk apie santykių perkrovimą, kai tavo padugnės išsinešdins iš užimtų Ukrainos bei Gruzijos teritorijų. Mes netikime tavo nekaltomis vaidilutėmis, kurios nori pradėti iš naujo. Putino laukinių orda tik vieną dalyką sugeba pradėti iš naujo — eilinę invaziją. O tada galbūt mums, lietuviams, reikės imti ginklus ir eiti kovoti už tai, ką mes mylime ir kas mums brangu. Iki paskutinio kraujo lašo. Kaip kad dabar kovoja ukrainiečiai.
Motina Rusija, Lietuva tarė savo žodį. Mes tavęs nemylime. Mes tave niekiname. Mes nenorime būti tavimi. Mums nereikia tavo karo, tavo priespaudos ir tavo teroro. Mums nereikia tavo nešamo skausmo, negandų bei mirčių. Mes nesame tavo vaikai. Mes esame laisvos ir nepriklausomos Europos dalis. Tokia ir būsime arba mirsime savo laisvę gindami.
