Po jau beveik metus trunkančio virtualaus įtikinėjimo, kad „karas jau rytoj“, ne tik Lietuvos, bet ir vakarietiškų ekspertų, o dar baugiau – NATO buvusių ar esamų vadovų prognozių apie Baltijos valstybes, kaip kitus Rusijos puolimo objektus, senatoriaus žodžiai yra pirmas nuraminimas ir kvietimas pasižiūrėti į situaciją iš įvairių pusių, o tarp eilučių išskaitomas pasiūlymas galbūt ir mums patiems keisti retoriką.
Prieš atvykdamas į Vilnių senatorius labai gerai žinojo ir prezidentės D.Grybauskaitės poziciją dėl Rusijos karo Ukrainoje, ir atmosferą mūsų valstybėje, tad gerai supranta, ką reiškia Lietuvoje su įprasta nuomone kontrastuojantis pareiškimas, nors ir vartojant tariamąją nuosaką.
Neabejoju, kad JAV jau anksčiau nusprendė lokalizuoti karą Ukrainoje, visomis įmanomomis priemonėmis neleisti kilti „pasaulio gaisrui“ ir pradėti raminti kitas valstybes, ypač tas, kurios bijo kito Maskvos žingsnio.
R.Durbinas neatmeta, kad Rusija gali ryžtis dar vienai karinių puolimų bangai, bandyti užimti Mariupolį, bet taip pat gana aiškiai brėžia NATO bendros gynybos įsipareigojimų liniją ir būtų keista, jei to nesuvoktų Kremliaus vadovas.
Senatoriaus pareiškimas sutampa su platesniu diplomatinių pastangų mažinti įtampą kontekstu. R.Durbinas nepaaiškino, koks iš tikrųjų buvo JAV valstybės sekretoriaus J.Kerry vizito į Sočį tikslas. JAV šią kelionę daug kas kritikuoja, o Rusijoje tai interpretuojama kaip naujo Vašingtono ir Maskvos susitaikymo pirmasis žingsnis.
Karingą Rusijos politologų retoriką faktiškai per parą pakeitė valstybės sekretoriaus diplomatinių sugebėjimų pagyrimas. Vokietijos vadovės A.Merkel vizitas į Maskvą taip pat nebuvo turistinė ar pažintinė kelionė. Kad į laužą nebenorima mesti papildomai malkų, aiškiai pademonstravo kritusi Rytų partnerystės forumo Rygoje temperatūra.
Maskva nedelsė reaguoti. Valstybės Dūmos pirmininkas S.Naryškinas be jokių vingrybių pareiškė, kad Baltijos valstybėms Krymo scenarijus negresia, net jeigu ten, kaip Rygoje, yra daug rusakalbių, kurie galbūt ir Latvijos valdžia nepatenkinti.
Kam S.Naryškinui staiga prireikė aiškintis dėl Kremliaus scenarijų? Jo sakinys visiškai atitinka R.Durbino prielaidą V.Putino atžvilgiu, nors, savaime aišku, tai tik vieno konteksto tekstų panašumas.
Vakarų Europa vis akivaizdžiau pereina į laikiną įtampos tarp Rytų ir Vakarų mažinimą diplomatinėmis priemonėmis. Tai yra ženklas visoms neabejingoms ir aktyviai Ukrainą palaikančioms valstybėms. Lietuvai taip pat. Ir mūsų diplomatija yra pajėgi šiuos ženklus perskaityti.
Pirmasis požymis – Lietuvos pareigūnai vis dar pabrėžia sankcijų Rusijai svarbą, bet iš kalbėjimo tono jau aišku, kad ir patys tuo realiu poveikiu vis mažiau tiki. Akivaizdu, jei keisis JAV pozicija, kitokių tekstų teks ieškoti ir Lietuvai.
Tačiau gyvename ne vien diplomatų pasaulyje. Visuomenei kyla daug klausimų, o nuo atsakymų priklausys tikėjimas ateitimi. Savaime suprantama, kad visiems konfliktams spręsti reikia diplomatinės išmonės. Bet koks liks Vakarų Europos požiūris į Krymo aneksiją? Nepripažins. Ir viskas?
Prieš septynerius metus Rusija nuo Gruzijos atkirto Pietų Osetiją. Koks rezultatas? Nepripažinta Pietų Osetija jau stato sieną su Gruzija. Beveik metus Pietų Osetija buvo pirmuosiuose pasaulio žiniasklaidos puslapiuose. Netrukus dėmesys ėmė menkti, o per pastaruosius ketverius metus visiškai išnyko. Daug kas pamiršo net kur ta Pietų Osetija yra.
Ar nepanaši situacija ir dėl Ukrainos? Buvo metas, kai gulėme ir kėlėmės su žiniomis iš Ukrainos, o per pastaruosius tris mėnesius informacija ėmė mažėti aritmetine progresija. Vakarų Europos spaudoje išvis retas atvejis aptikti rimtesnę apžvalgą. Galbūt dėl to, jog mūsų visuomenės jau taip pripratusios prie karinių pranešimų, kad informacija apie kitus dalykus, ekonomiką ar reformas tiesiog neįdomi.
Užmarštis Ukrainai gali tapti tokia pat grėsme kaip ir Rusijos agresija. O kas uždraus paklausti dar nemaloniau?
NVS spąstuose atsidūrusios valstybės kyla į paskutinį, lemiamą, mūšį, skelbia ir organizuoja spalvotas revoliucijas, renkasi provakarietiškas vertybes. Vakarų valstybės iš pradžių sveikina ir paremia, bet susidūrusios su Rusija pradeda trauktis. Sukilusios valstybės netenka teritorijų ir žmonių. Ateitis paskęsta informaciniuose karuose ir Vakarų pažaduose, kad kada nors „mes laimėsime“.
Tad kokia žmonių aukojimosi prasmė? Karas Ukrainoje paskatino dar vieną pesimistinę mintį apie ateitį: pasaulis pamažu pereina į naują ginklavimosi varžybų etapą. Rusija jau pajuto, kad investicijos į karinę pramonę ir kariuomenės modernizavimą privertė Vakarų Europą suklusti ir susirūpinti savų ginklų kokybe.
Visa tai jau nebesustabdoma ir nepriklauso nuo tolesnių įvykių Ukrainoje, net jeigu diplomatinėmis pastangomis Maskva, jai pačiai per daug nesipriešinant, laikinai pritiltų. Visiems reikia atokvėpio.
Įžengus į naują šimtmetį daug kam atrodė, kad postmodernistinio pasaulio galingas mokslo potencialas bus naudojamas medicinos srityje, kovoms su stichinėmis nelaimėmis, badu, padės ieškoti alternatyvių energijos šaltinių.
Deja, kaip ir anksčiau, mokslo pažanga bus skirta kariniams užsakymams ir pasiruošti naujam dideliam karui.
