Pyplys darželyje atiminėja kitų vaikų žaislus. Kiti nenori su juo draugauti. Kai vienas berniukas neduoda kibirėlio, pirmasis rėkia: „Mama, mane muša.“ Motina skuba ginti vaiko – na, ir kas, kad gal truputį kaltas, gal ir pirmas trenkė, bet juk tai savas vaikas, o tas anas – svetimas. Aprėkusi darželio auklėtoją, griebia savo auksą už rankutės. Tempia į automobilį aiškindama: „Daugiau į šitą darželį neisi, čia tau nėra draugų.“
Sūneliui truputį skauda ranką, bet malonu, kad jam skiriama tiek dėmesio. Visada, kai tik atsiranda kokia nors problema, jis sulaukia labai daug dėmesio. Jis girdi, kaip suaugusieji dėl jo kovoja. Tai reiškia – jie jį myli. O kai nėra problemų, jis sėdi nosį nukabinęs. Ką veikti?
Kai paaugs, ims nuo ryto iki vakaro žaist kompiuteriu – bėgs, šaudys, gaudys. Tada suaugusiųjų dėmesio jis nenorės – reikalaus, kad visi atstotų. Dabar jis dar nori bendrauti – net su tėvu, kuris gyvena atskirai ir jo namuose kas pusmetį apsistoja vis nauja moteris. Visos yra gražios ir jaunos – kaip princesės. Vaikis svajoja – kai užaugsiu, tai ir aš turėsiu bobą su gražiais papukais. Tėvas savo moteris vadina „bobomis su gražiais papukais“. Jos nepyksta, joms juokinga.
Tėvas myli savo pinigus ir verslą. Mama myli savo garbanotus šviesiai dažytus plaukus, išpuoselėtus nagus, glotniai nudepiliuotas kojas. Kartais ji myli savo drauges, bet nuolat mąsto: „Ar Rosita tikrai yra mano draugė? O Inesa ar tikrai yra mano draugė? O gal aš išvis neturiu draugių? Na, ir tegu eina jos visos velniop. Einu viena sau pati parūkyti.“
Dar mamai labai rūpi susirasti vyrą, apie kurį galėtų pasakyti: „Jis yra mano.“ Ji išgyvena sunkią dvasinę dramą. Tie vyrai, kurie norėtų jai pasiūlyti savo širdį, jai atrodo skystablauzdžiai. Ji nori glaustis prie vyro, už kurio būtų lyg už sienos. Tačiau tie vyrai nenori, kad kas nors jiems užklijuotų etiketę „mano“. Štai todėl vyrai pas ją ateina tik savaitgaliais. Sūnų tada išveža pas babą.
Baba visiems rodo savo anūką ir juo didžiuojasi – juk jis yra jos. Tačiau jis nesididžiuoja senole, nes ji šnekasi su televizoriumi. Ji turi savo nuomonę. „O, kvailys“, „Na, ne taip yra“, „Nėra Rusijos kariuomenės Ukrainoje“, „Vargšai Lietuvos berniukai“, – komentuoja lietuviškas žinias. Tada įsijungia rusišką kanalą ir jau tyliai žiūri.
Kai ateina kaimynė, jos kalbasi – visai gerai būtų, jei tos kalbos apie „prevencinę Baltijos šalių okupaciją“ išsipildytų. Koks skirtumas – okupacija ar ne okupacija. Sovietiniais laikais nebuvo blogai gyventi – ir butą davė, ir sodą davė, ir kelialapius į Palangą duodavo vasaroms. Svarbiausia – tada visur buvo savi. Ir – jokių gėjų.
Kaimynė labiau už viską nekenčia gėjų. Jeigu įteisins tas jų partnerystes, pamatysite, atsivers pragaro vartai. Tiek šeimų bus nelaimėje. Turėjo savo vaiką, o dabar jis – jau ne vaikas, o gėjus.
„Tu gėjus tai neužaugsi, susirasi mergaitę, taip? Vaikų daug turėsi, kokius aštuonis“, – kalba kaimynė Olia berniūkščiui, o šis jau dabar jos nekenčia. Taip nekenčia, kad tuoj pat išbėga į kiemą, sutrypia jos patį gražiausią bijūnų krūmą. O tada atlėkęs šaukia: „Pažiūrėk, ką tas kaimynas Marius girtas jūsų gėlėms pridarė.“ Senės išlekia laukan keikti girtuoklio Mariaus. Vaikis juokiasi – vėl šauniai apgavo.
Pas babą jis gyveno visus metus – mama tada dirbo Norvegijoje. Būdama valytoja, ten ji uždirbo daugiau negu čia darydama moterims makiažus. Mama vėl nori išvažiuoti ir mąsto, ar jį imti kartu. Aišku, gautų nemažą vaiko pašalpą. Bet ar neatims vaiko? Ar neapgyvendins su dviem lesbietėmis, kurios jam duos pažaisti savo vibratoriais?
Vargšai vaikiukai, kuriuos pagrobė. Argi gali vaikas mylėti ką nors labiau negu savo mamą? O gal reikia važiuoti į tą Norvegiją, tik dėl viso pikto išmokyti jį babos telefono numerį? Bet ir tai nepadės. „Norgiai“ mano, kad mylėti vaikus gali ir globėjai. Nesąmonė, niekas kitas vaiko nemylės labiau už mamą. Argi išvis įmanoma mylėti ne savo vaiką?
Viskas yra taip, kaip rodo per rusų televiziją. Lietuvoje kitaminčiai yra sekami. Jau vienas milijonas lietuvių pabėgo iš Lietuvos persigandę. Reikia kur nors bėgti, nes dar nukryžiuos vaiką. Juk jo tėvas – rusas. O jei tu rusas Lietuvoje – tai jau kaip šuva. Dėl to jį kieme visi ir muša. Baisu, baisu gyventi Europos Sąjungoje ir NATO.
Vienas geras dalykas – kai mama su dukra pradėjo kalbėtis apie karą Ukrainoje, jos ėmė jausti bendrumą. Anksčiau nuolat riedavosi. Už atgaivintą ryšį šeimoje reikia dėkoti tik Vladimirui Putinui. Tikėtis reikia, kad ir tas vaikis pramuštgalvis į Rusijos prezidentą panašus užaugs. „Būsi prezidentas, vyras, ar ne?“ – sušiaušia motina jam galvą. „Jo, bl...“ – atsako jis ir dumia į kiemą. Pažaisti prevencinės okupacijos smėlio dėžėje. Šiaip sau, dėl linksmumo.
