Paaiškėja, kad Panikovskis iki revoliucijos buvo neregys – jį maitino tik lazdelė ir tamsūs akiniai. Iki revoliucijos jis turėjo žmoną, vaikų, namą, didžiulį arbatos virdulį (samovarą), jį visi gerbė. „Jei ne revoliucija, argi aš būčiau ėjęs į leitenanto Šmito vaikus, Šura? – liūdnai ir ilgesingai klausia Panikovskis. – Per revoliuciją aš tapau aferistu.“
O sėkmės formulė buvo itin paprasta. Kijevo centre policijos nuovados viršininkas Panikovskiui leido laisvai veikti Kreščiatiko erdvėje. Už tai būsimasis leitenanto Šmito sūnus jam mokėjo tik penkis rublius per mėnesį. „Nuostabus buvo žmogus“, – atsidūsta Michailas Samuelevičius. Deja, laikai pasikeitė – dabar, pasak jo, buvęs nuovados viršininkas tapo muzikos kritiku.
Taip genialus iš Odesos kilusių dviejų plunksnos meistrų romanas išpranašavo sukčių valdomų Rytų Europos visuomenių situacijas, kai galima iš policijos darbuotojo tapti muzikos kritiku (bet turbūt ir atvirkštinis variantas nieko per daug nenustebintų).
Dar visai neseniai taip buvo galima pasakyti ir apie Lietuvą. Laimė, šiandien – jau ne. Esame ne posovietinė, o daugmaž standartinė, nedidelė ir kukli europietiška šalis, nors gelminių humanizmo, tiek krikščioniškojo, tiek sekuliaraus, ir pagarbos individui atramų mūsų sąmonėje ir politikoje dar gerokai mažiau nei Vakaruose. Kad ir kaip būtų, esame šiapus, o ne anapus Vakarų civilizacijos.
Todėl keista, kad strateginei švietimo sričiai, kuri yra lemtinga lietuvių tautos ateičiai, iki šiol gali vadovauti bet kas. Ši sritis politinėms partijoms atrodo neprestižinė ir nesvarbi. Vakarykščiai policijos nuovados viršininkai šiandien kuo puikiausiai gali tapti muzikos kritikais.
Dar keistesnis mūsų požiūris į mokytojo profesiją, be kurios mes tiesiog neturėsime ateities. Vienas didelių skirtumų tarp smetoninės ir nūdienos Lietuvos – būtent požiūris į mokytojo profesiją, kai ji buvo itin gerbiama.
Kas mūsų laukia, jeigu galvoje neįvyks lūžis? Ir kas išmokys mokytojus? Juk žinios šiandien taip atpigo, jog būtų komiška vis dar tikėti, kad mokykla ir mokytojai išlaikė jų monopoliją.
Vienas kompiuterio pelės paspaudimas – ir „Google“ akimirkai sulygina mokytoją ir mokinį arba studentą ir profesorių. Žinoma, tik akimirkai, nes informacija ar žinios nefunkcionuoja ir greitai miršta be interpretacijos ir analizės.
Juolab kad su žiniomis sklinda masė surogatų, klastočių, falsifikatų ir melo.
Likęs vienas tokiame pasaulyje jaunas žmogus gali būti iškart dezorientuotas ir net demoralizuotas. Jam verkiant reikia ugdytojo ir interpretatoriaus, kitaip sakant, mokytojo.
Žinios atpigo tiesiog mūsų akyse, o idėjos ir kūrybingumas pabrango. Buvo metas, kai aš ir mano karta svajojome apie tokią universitetinę biblioteką, kurioje galėtum skaityti „Encyclopaedia Britannica“ ir tikrinti savo žinias patikimuose šaltiniuose.
Patikrintos žinios ir erudicija skyrė aukšto lygio mokslininką nuo vidutinioko. Šiandien erudicija tėra daugiau intelektinio dekoro dalykas ir sykiu pedagoginė puošmena, nes žinios lengvai prieinamos didžiajai žmonijos daliai.
O ateitis priklausys toms šalims, kurios stiprins savo kūrybos ir vaizduotės galias. Be jų nebus ne tik ekonomikos ir politikos – technologinė civilizacija gali pakirsti mūsų socialumą ir apskritai norą būti kartu.
Jau šiandien tautos virsta eksteritoriniais ir virtualiais dariniais, kurie vis dar išlaiko kolektyvinę atmintį, istorinį sentimentą ir norą būti kartu tik dėl kalbos ir kultūros.
Žmonės technologiškai gali veikti be kitų žmonių šalia, žinoma, kol jų neištinka krizė ir beprasmybės pojūtis.
Todėl Lietuva privalo išmokyti savo ateities mokytojus. Idant ji būtų gyvybinga, laisva ir turėtų ateitį mūsų nesentimentaliame ir daug beprasmybės siūlančiame pasaulyje.
