Tačiau fotografės ir politikos mokslų studentės Neringos Rekašiūtės ir aktorės, televizijos laidų vedėjos Beatos Tiškevič – Hasanovos fotografijos projektas „Jie laimėjo loteriją“ yra reikalingas. Jis kelia diskusiją. Ne tik kelia, bet ir pakelia į aukštesnį lygmenį.
Viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus įsitikinęs, kad projektas „Jie laimėjo loteriją“ yra įžvalgi, intelektuali, patraukli ir nepaprastai gražiai atlikta valstybės išdavystė. Panašu, kad puikus žmogus ir komunikacijos specialistas šįkart neišgirdo žinutės. „Nurašyti“ į išdavikus Beatą ir Neringą – tai reiškia prarasti ryšį su visais panašiai mąstančiais jaunais žmonėmis. O jie mąsto taip: „Po galais, kodėl jūs verčiate gint tai, kuo netikiu? Parodykit pagarbą žmogui, tada aš savo noru valstybę ginsiu“.
Galima kalbėti apie fotosesijos kūrėjų atsakomybę – tikrai, verkiančių šauktinių atvaizdai gali būti panaudoti Lietuvos nenaudai. Savo herojus kūrėjos galėjo rinktis atsakingiau. „Ar galima prievarta įkalinti žmogaus pasirinkimą kanarėlės narvelyje ir teigti, kad gyvename laisvėje?“ – šis aštuoniolikmečio Edvino pasisakymas ataidi kaip iš Rusijos televizijos propagandos. Aiškią politinę poziciją išsako ir dvidešimt penkerių Jegoras: „Tik kovoje yra įmanomas pralaimėjimas“.
Tačiau į tai, ką sako jo bendraamžis Mindaugas, verta įsiklausyti: „Reikėjo ne panaikinti kariuomenę, o ją palikti. Man baigiant mokyklą ją nuėmė, tada džiaugiausi, o dabar galvoju – reikėjo palikt ir reikėjo nueiti. Dabar sudėtinga, ypač kai yra įkurta įmonė, sukurta nemažai darbo vietų ir visa tai reikia prižiūrėti.“ Tiesa yra tokia – šeima ir darbas mums svarbiau už valstybę. Ar tai išdavystė?
Drįsčiau pasakyti – tai yra normalu. Filosofas Gintautas Mažeikis pasakoja, kad Vakarai nuo Rusijos skiriasi būtent požiūriu į žmogaus gyvenimo istoriją. Rusijoje žmogus yra bevertis, kol savo gyvenimo neaukoja dėl valstybės šlovės. Vakarų pasaulyje į žmogų žiūrima kaip į mikropasaulį.
Pripažįstama žmogaus teisė gyventi dėl savęs ir savo šeimos, o ne dėl valstybės šlovės. Rusų siekiamybė – tapti tautos didvyriais. Vakariečiai valstybę gerbia todėl, kad ji leidžia jiems kurti savo asmeninę istoriją.
Ar neatsitinka taip, kad gindamiesi nuo Rusijos, savo protu mes linkstame tiesiai į Rusiją? Gal geriau liautis niekinti šauktinius, pabrėžiant jų nevertumą kurti savo gyvenimą? Esą, reikia ginti valstybę. Bet ar tai yra gera komunikacija, jei teigiame, kad reikia ginti valstybę, o šauktiniai tuo netiki?
Kodėl nekviečiame: „Apgink savo merginą!“ Kodėl neskatiname: „Apgink savo vaiko ateitį!“ Čia labai tiktų papasakoti apie tai, kaip žmonės buvo tremiami į Sibirą. Jie irgi nesitikėjo, kad prieš auštant kas nors atsibels į jų kiemą, lieps greitai susikrauti daiktus ir paskui lauks ilga kelionė gyvuliniais vagonais. Jie nesitikėjo, kad Sibire duonos kąsnis bus tikra brangenybė. Smetonos laikų žmonės manė, kad Sovietų Sąjunga yra mažiau pavojinga negu Lenkija.
Mėginimas motyvuoti pasakymais „Kariuomenėje tapsi vyru“ yra rusiško mentaliteto liekana. Vaikinai teisūs – jei esi kvailys, protingesniu kariuomenėje tikrai netapsi. Be to, jei mūsų gynėjų vienintelis tikslas bus tapti vyrais, tai Dieve apsaugok. Nuo jų apsaugok. Išugdysime profesionaliai šaudančių egoistų gretas. Kodėl neaiškiname jiems, kad į kariuomenę jie turi eiti, kad išmoktų apginti kitą? „Vyriška yra siekti savo tikslų ir ginti savo požiūrį į gyvenimą. Į karą kiekvienas gali eiti, bet ne kiekviename žmoguje yra kariuomenė“. Kur septyniolikmečio Roko žodžiuose yra netiesa? Požiūris „Paverks ir nustos“ diktatūroje yra normalus. „Už vieną muštą vaiką dešimt nemuštų duoda“ – šitas posakis irgi tinka nedemokratijai. Tačiau demokratija yra piliečių susirinkimas, kuriame sprendžiami klausimai. Mes turime ne priversti Roką mokytis karybos, o su juo kalbėtis, kol jis pats apsispręs.
O ką daryti su aštuoniolikmečiu Vyteniu, kuris teigia: „Aš tai visai galėčiau, nes dažnai jaučiu, kad neturiu jėgų prisiversti kažką daryti. Jeigu žmogus visa tai atlaiko ir nepalūžta, tai čia labai gerai. Mane labai įkvepia mano draugės šaulės pasakojimai“. Gal jam – depresija? Gal jis yra nusilpęs fiziškai? Lengva pasakyti, kad geltonsnapis viščiukas apsiplunksnuos. Bet jei esam europiečiai, tai turime pagalvoti ir apie Lietuvos savižudybių statistiką.
Man gali visai nepatikti fotosesijos veidai. Man gali nepatikti aktorė Beata ar fotografė Neringa. Tačiau gerbiu jas už tai, kad stengiasi laužyti stereotipus. Svarbu jau vien tai, kad fotosesijai jos pasirinko paprastus žmones. Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad tik garsūs žmonės turi teisę būti išgirsti. Labai svarbu, kad lietuviai suvoktų – demokratija yra, kad ir tu būtum išgirstas.
Jei jauni žmonės pagaus kampą, kad Europa yra už jų išraiškos laisvę, jie nepasiduos jokiai pagundai. Jokiais blizgančiais saldainiukais jų nebus įmanoma parvilioti į Motinos Rusijos glėbį. Savo nervų ląstelėmis jie jaus – Rusijoje laisvai šnekėti yra neįmanoma.
Šaunus atsakas Beatos ir Neringos projektui – socialiniuose tinkluose plintanti fotosesija „Verktiniai“. Vienas „verktinis“ skundžiasi brangiu šildymu – jis nenori gražiausių jaunystės metų leisti dirbdamas sistemai – šildymo sistemai. Kitas burnoja dėl išjungto karšto vandens. Trečiam kažkas (turbūt valdžia) žadėjo 1509 litų minimumo. Ketvirtas skundžiasi neturįs aukštojo mokslo diplomo ir gyvenantis nuomojamame bute.
Galima į tai žiūrėti kaip į pašaipą, o galima – kaip į dar vieną pašnekesio galimybę. Tai, kad nepašauktieji irgi verkia – faktas. Ne visi yra laimingi moksluose, darbuose ir šeimose. Mes įpratę į tokį nelaimingumą žiūrėti kaip į normalų dalyką. Bet ar tai yra europietiškas požiūris?
Švedas žurnalistas J. Ohmanas aiškino, kad Rusijoje svarbiausia yra kažkuo būti. Vakarų Europoje – kitaip. Čia svarbiausia idėja: „Aš galiu“. Europiečio tikslas – tyrinėti savo galimybes. „Ką aš galiu daryti geriausiai?“ – toks turi būti jauno žmogaus klausimas.
Po visuomenėje kilusių diskusijų daugelis jaunų vyrų supras, kad geriausia, ką jie gali padaryti – tai tapti savanoriais. Jie norės savo kailiu patirti, kas kariuomenėje yra blogai, o kas – gerai. O jei kariuomenėje matys problemų, jie bus pasiryžę ieškoti būdų pakeisti sistemą – dėl to, kad jie tai gali. Verkti jie tiesiog neturės laiko.
