Apie mažėjančius pinigų išgryninimo limitus ir didėjančius įkainius pirmiausia pranešė skandinavų valdomi bankai, įkandin jų pasekė ir kai kurie mažesni rinkos žaidėjai, pavyzdžiui, amerikiečių nupirkta Latvijos „Citadele“.
Iš esmės panašią naujieną visi paskelbė sutartinai ir kone vienu metu. Tik kažkodėl nei Lietuvos bankui, nei Konkurencijos tarybai tokia įtartina sutartinė nė kiek neužkliuvo. Nors, kaip žinoma, užkliūva daug menkesni dalykai.
Vienas per kitą bankų atstovai virkauja, kokios nuostolingos operacijos grynaisiais pinigais, todėl esą būtina imti bent 0,3 ar 0,4 procento nuo kiekvienos iš bankomatų pasiimamos sumos.
Žinoma, bankininkams šie laikai „labai sunkūs“. Antra, pernai bendras viso sektoriaus pelnas sumažėjo 6,2 procento ir siekė „tik“ 213,5 mln. eurų. Tačiau grynosios paslaugų ir komisinių pajamos išaugo 2,6 proc., arba 4,8 mln. eurų. Tad ar padoru skųstis?
Žinia apie didinamus įkainius neprasprūdo pro valdžios ausis. Premjeras A.Butkevičius priminė Lietuvos banko valdybos pirmininkui V.Vasiliauskui jo žertus pažadus, kad svarbiausias tikslas – sustabdyti bankų taikomų mokesčių augimą, kuris pastaraisiais metais smarkiai įsibėgėjo.
Centrinis bankas demonstravo pavydėtiną ryžtą, kai uždarinėjo lietuviškus komercinius bankus ar vieną po kitos šienavo kredito unijas. Bet šįsyk rinkos prievaizdai nepuolė raitytis rankovių ir kovoti už klientus.
V.Vasiliausko kariauna tik paskėsčiojo rankomis – esą neturi jokių įgaliojimų sutramdyti lupikauti užsimaniusių finansų rinkos dalyvių. Maža to, pridūrė apgailestaujanti dėl premjero žodžių.
Negana to, Lietuvos bankas atskleidė iki šiol mažai kam girdėtą naujieną. Pasirodo, prieš mėnesį ši institucija kartu su Finansų ministerija pateikė Vyriausybei siūlymą įteisinti atitinkamą mokestį už bankų paslaugų paketą.
Užsiminta, kad kredito pervedimas, tiesioginis debetas, pinigų įskaitymas į sąskaitą, pinigų išgryninimas galėtų kainuoti, pavyzdžiui, 2 eurus per mėnesį. Kitaip tariant, eiliniams klientams būtų įteisintas mokestis – 24 eurai per metus.
Bankų noras priversti gyventojus ir įmones tvarkyti finansus elektroniniais kanalais, matyt, suprantamas, nes tai ir pigiau, ir dažnai patogiau. Galbūt rungdamiesi tarpusavyje jie net imtų mažinti vienus ar kitus tarifus.
Tačiau jei būtų nustatytas Lietuvos banko siūlomas visiems vienodas mokestis, apie kokią konkurenciją būtų galima kalbėti?
Kita vertus, didindami įkainius bankai rizikuoja patys nukentėti. Mat jau vakar Seimas turėjo pradėti svarstyti Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymą. Turėjo, tačiau nepradėjo.
Akivaizdu, kad taip pasielgta būtent dėl žinios apie didėjančius bankų įkainius. Kaip pažiūrėsi į akis rinkėjams, kuriems bankininkai lupa paskutinį kailį, o valdžia dar uždraudžia grynuosius ir verčia visus lėkti į bankus?
Neatsitiktinai vienas pirmųjų pavojaus varpais ėmė skambinti Darbo partijos pirmininko poste kojų nespėjęs apšilti V.Mazuronis.
„Komerciniai bankai naudojasi savo monopoline padėtimi ir pradeda reguliuoti, kokiu būdu žmonės galės atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Toks elgesys vienpusiškai naudingas tik bankams“, – aiškino „darbiečiams“ vadovaujantis Europos Parlamento narys.
Nėra ko stebėtis, kad jo partijos bendražygės Seimo pirmininkės L.Graužinienės siūlymu atsiskaitymo grynaisiais ribojimo projektas ir buvo pašalintas iš darbotvarkės.
Grynieji pinigai daug kur stumiami į finansų rinkos užribį. Prancūzai netrukus tokiu būdu galės išleisti ne daugiau kaip tūkstantį eurų, o Italijoje galioja euro centu mažesnė riba. Pusantro tūkstančio eurų limitą nustatė net graikai.
Todėl dabartinis Vyriausybės siūlymas leisti gyventojams atsiskaityti grynaisiais iki 5 tūkst., o įmonėms – iki 3 tūkst. eurų dar yra gana liberalus.
Mat niekam ne paslaptis, kad atsiskaitymas grynaisiais yra šešėlinės ekonomikos variklio degalai. O pritaikius apribojimus ne visai švariais būdais sukauptas lėšas taptų gerokai sunkiau legalizuoti.
Žinoma, tokia tvarka sukeltų ir nemažai nepatogumų. Pavyzdžiui, daug kam būtų sudėtinga atsiskaitinėti elektroniniu būdu savaitgaliais, kliūčių kiltų ir kai kuriose kaimo vietovėse.
Ką jau kalbėti apie piestu prieš tokį projektą stojančius automobilių pardavėjus ar kitus turgaviečių prekeivius, kurie iki šiol naudojasi vien grynaisiais. Bet būtent šiuose sektoriuose ir tarpsta nemenka šešėlinės ekonomikos dalis.
Be to, patys komerciniai bankai dažnam klientui yra nustatę kur kas mažesnius dienos pervedimo limitus nei 3 ar 5 tūkstančiai eurų. O pakeisti juos kainuoja, ir mokėti turi ne bankininkai.
Todėl akivaizdu, kad griežtesnė atsiskaitymo grynaisiais tvarka būtų naudinga ir patiems komerciniams bankams, kurie visus klientus stengiasi suvaryti į elektroninę erdvę.
Tačiau nesugebėję palaukti bent porą mėnesių ir nusprendę įkainius kelti čia ir dabar, jie patys sau pakenkė, susigadinę įvaizdį tiek klientų, tiek politikų akyse. Beje, valstybei taip pat pakenkė.
