Kai kažkas panašaus vyksta kiek aukštesniu lygiu – dažnai minima „politinė valia“.
Štai jau daugybė metų kalbama apie nekilnojamojo turto mokestį, bet jis vis neįvedamas , nes – nėra politinės valios.
Dėl „Rail Baltica“ europinės geležinkelio vėžės atšakos iki Vilniaus buvo ilgai kovojama, kad atsirastų politinė valia.
Tik praėjus dvidešimt penkiems metams pagaliau eina į pabaigą elektros jungčių su Lenkija ir Skandinavija darbai, nes ilgus metus kažkaip neužteko politinės valios.
Dešimtmečius šnekama, kad reiktų atgaivinti Nerį Vilniuje, bet dešimtmečius nieko nevyksta, nes nėra politinės valios.
Lukiškių aikštė, nors jau įvyko daugybė jos atnaujinimo konkursų, tebelieka apšiurusiu purvynu Vilniaus centre, nes jai sutvarkyti nėra politinės valios.
Ir daugybė epizodų, kuriuose politinė valia minima ir geruoju ir bloguoju.
O kas gi ta politinė valia ir kaip ji atsiranda ar prapuola?
Teoriškai tai lyg ir aišku. Kai vienu ar kitu klausimu sutaria visos valdžioje esančios jėgos – atsiranda politinė valia, kuri lyg ir reiškia, kad valdžia skiria lėšų klausimui spręsti.
Bet kaip gi čia vyksta iš tiesų? Manote, analizuojama, svarstoma ar tai naudinga žmonėms, paskaičiuojama, palyginama, ar diskutuojami skirtingi reikalo įgyvendinimo variantai? Matyt, kad tai vyksta. Bet ar tai apsprendžia tą politinę valią?
O gal tiesiog susitinka kur nors kiniškoje kavinėje keli politikai ir sako koks nors Azma kokiam nors Azuroniui.
„Žinai, – sako Azma, – čia toks reikalas yra, tai jis lyg ir mums priklausytų“.
„Jo, – sako Azuronis, – bet mes irgi norime to reikalo“.
„Nu, – sako Azma, – tai turite gi kitą reikalą, o mums palikit šitą, nes jau seniai mes neturėjome normalaus reikalo – tai Asiulis, tai Utkevičius reikalus pasiima. Tai dabar gal mūsų eilė?“
„Nu gerai, – sako Azuronis, – bet dešimtadalis šito reikalo vis tiek mums priklauso. Ką, gaila?“
Niršta Azma: „Septyni, ir kertam rankom. Mes jums septynis iš šito reikalo, jūs mums septynis iš ano“.
„Žmotas, tu, Azma, – sako Azuronis, – devyni iš jūsų reikalo, o iš mūsų jums – penki, nes praeitą kartą buvo vienuolika“.
Tai jei kiniškoje kavinėje jie kažką sutaria, tai tuomet, matyt, atsiranda politinė valia, o jei nesutaria – valios nėra.
Ir galime čia kalbėti apie tarnystę žmonėms, Tėvynei, sąžinei ar moralei – politinei valiai atsirasti, matyt, kepsnio kokybė dažnai turi daugiau įtakos nei visi šitie dalykai, sąvokos ar išvedžiojimai.
Sakoma, kad politikoje nėra draugų – tik interesai. Ir tik svajoti belieka, kad tie politikos interesai būtų žmonės, miestai, bendruomenės, gamtos rezervatai. Žodžiu, nauda Tėvynei.
Kol Azmos, Asiuliai ir visokie kitokie valstybės reikalus traktuos kaip savo garažo rekonstrukciją, mes ir toliau vilksimės Europos uodegoje ir su pavydu žvelgsime į estus, lenkus ir kitus kaimynus, kur viskas vyks greičiau gražiau ir kūrybiškiau.
