Kaišiadoriškiai šį keltą vadina Padalių, o širvintiškiai – Čiobiškio, o tikroji jo registracijos vieta yra Kaišiadorių rajono Žaslių seniūnijos Padalių kaimas. Abiejose upės pusėse gyvenantiems žmonėms -- tai trumpiausias ir vienintelis kelias Kaišiadorys – Čiobiškis.
Jei jo nebūtų, tektų važiuoti darant beveik 60 kilometrų lankstą.
9 metrų ilgio ir 7,5 metrų pločio medinis keltas yra primityvus, 1935 metų konstrukcijos. Jį prilaiko ir pasroviui neleidžia nuplaukti tvirtas, virš upės įtemptas plieninis lynas.
Keltas vairuojamas kartimi – jos pagalba pasukamas taip, kad upės srovė galėtų jį plukdyti iš vieno upės kranto į kitą.
Kelto plaukimo trukmė priklauso nuo vėjo krypties. Paprastai tai užtrunka apie 5 minutes
Kasdien nuo 8 valandos ryto iki 20 valandos vakaro dirbantis keltas vienu metu gali perkelti du lengvuosius automobilius arba vieną krovininį, kurio bendras svoris nėra didesnis nei 5 tonos.
Puoselėti tradiciją padeda šeima
„Keltas man yra brangi šeimos relikvija – tai senelio Jurgio ir tėvo Valento palikimas.
Keltą, gavęs 3 tūkstančių litų paskolą, senelis sumeistravo 1935 metais ir turėjo jį apie dešimtmetį, kol pokario metais jis buvo susprogdintas.
Vėliau kelto veiklą atnaujino jį nacionalizavęs sovietinis kolūkis. Tėvui keltą iš kolūkio pavyko perpirkti 1991 metais.
Kol leido sveikata, keltą prižiūrėjo ir prie jo dirbo tėvas, o jam pasiligojus ši veikla atiteko man.
Keltą išlaikau daugiau iš idėjos, kadangi jo priežiūra ir eksploatavimas atima daug laiko, reikalauja nemažų investicijų. Žiemą jį tenka ištraukti į krantą ir dažyti, valyti, remontuoti“, – sakė kelto šeimininkas 47 metų Gediminas Dzeventauskas.
Jau šeštąjį sezoną -- nuo pavasario iki lapkričio mėnesio – prie kelto jis dirba be poilsio dienų ir atostogų. Yra ir laivo kapitonas, ir jūreivis, ir bendrovės „Laminta“, kuriai priklauso keltas, direktorius.
„Darbas gal ir nėra itin sunkus, tačiau kasdien reikia laukti, budėti“, – kalbėjo vyras.
Už tai, kad gali puoselėti giminės tradicijas ir nenutraukti šios veiklos, jau trečiosios kartos keltininkas G.Dzeventauskas labiausiai yra dėkingas savo žmonai Rasai.
Kaune su vaikais: 20 – mečiu sūnumi Arnu ir 18 – metėmis dukromis dvynėmis Ugne ir Urte gyvenanti moteris kiekvieną laisvadienį ir per atostogas skuba pas vyrą.
Šis gi tikisi, kad turint tokį didelį šeimos palaikymą, keltas tikrai gyvuos dar daugybę metų ir, jei Dievas duos, kelto vairą į savo rankas perims ir sūnus.
Pajamų iš kelto užtenka tik vasarai
G.Dzeventausko teigimu, šiokiadieniais paprastai tenka perkelti ne daugiau kaip po 2 – 4 automobilius. Būna, kad ir niekas neatvažiuoja. Keliautojų srautas pagyvėja savaitgaliais arba švenčių dienomis – tada vien automobilių perkeliama 15 – 20, o kartais ir iki 30.
Vienais metais G.Dzeventauskas bandė suskaičiuoti keltu plukdytus pėsčiuosius. Per kelis mėnesius jų buvo tik 28 žmonės.
„Daugiausiai klientų sulaukiu vasaros savaitgaliais. Kai kurie čia atvažiuoja tiesiog paplaukioti pirmyn – atgal, labai dažnai taip mėgsta pramogauti vestuvininkai.
Būna, atvažiuoja vyrai su prabangiais automobiliais, jose esančiomis navigacijomis ir, išlipę, griūna ant žemės -- pradeda ieškoti kelto variklio. Smagiai nuteikia ir užsieniečiai, kurie itin džiūgauja pamatę šią išskirtinę transporto priemonę, kuri nenaudoja nei jokių degalų, nei elektros energijos.
Dar vienas toks keltas Pabaltyje, kiek žinau, yra Latvijoje, Gaujos upėje“, -- pasakojo G.Dzeventauskas.
Padalių arba Čiobiškio keltu pigiausiai kainuoja persikėlimas keltu pėsčiajam – 1, dviratininkui ir motorolerio vairuotojui --1,5 euro. Vadeliotojo, motociklo ar siuntinio perkėlimas į kitą krantą atsieis – 3, lengvojo automobilio – 3,5, mikroautobuso -- 4,5 – 8, sunkvežimio -- 5, o traktoriaus -- 8 eurus.
Pasak G.Dzeventausko, tokių pajamų pakanka išgyventi ir keltą prižiūrėti tik per vasarą. Tačiau sukaupti santaupų žiemai – nepavyksta.
Tam vyras sugalvojo papildomą veiklą – įsigijo bei nuomoja 10 baidarių, ant upės kranto turistams pastatė pavėsinę, namelį nakvynei, kuriame gali sutilpti iki 14 žmonių.
