Taip, ne paskutinės reikšmės dalykas čia yra pati garsiosios sportininkės pavardė Mei-lu-ty-tė, skambanti lietuvio ausiai taip neįtikėtinai maloniai, tarsi ausies kriaukles staiga užpildytų išgrynintas čiurlenimas, o sakant ištirpstanti ant liežuvio galo su medaus prieskoniu.
Tačiau tai, kad prezidentė į grėsmingojo įstatymo sargo, o būtent generalinio prokuroro postą ketina skirti Nerijų Meilutį, Kauno apygardos teismo pirmininką, žmogų su tokia taikia, visus lūkesčius pranokstančia pavarde, jau, regis, nėra tik paprastas atsitiktinumas, bet greičiausiai – dėsningos tendencijos atsivėrimas.
Turint galvoje šį konkretų atvejį, galima tikėtis, kad baudžiama čia bus su didele meile – visų pirma priglaudžiant prie širdies ir tik po to ketvirčiuojant.
Kadangi minėti asmenys yra kilę iš Kauno, galimas daiktas, jau netolimoje ateityje, visi kauniečiai priešpriešoje su piktažirniais vilniečiais bus pradėti vadinti meilučiais ir meilutytėmis.
Pabandykite įsivaizduoti, kad į klausimą „Kas yra Lietuva?“ „pagūglinęs“ interesantas randa atsakymą: „Tai šalis, kur net generaliniu protokolu dirba meilutis, nekalbant jau apie advokatus“.
Tokią informaciją išties jau būtų galima laikyti galutine, visiškai užbaigta, nereikalaujančia tolesnio tikslinimo. Čia vienas žodis viską pasako daugiau nei ištisi traktatai. Taigi, bandymai tokį žodį patikslinti tik atitrauktų dėmesį į nereikalingas detales, užtemdytų esmę.
Net ir išvykus N. Meilučiui dirbti į Vilnių, Kaune pasiliks jo brolis Audrius Meilutis, taip pat prokuroras. Kauniečiams negaila, jie savo meilučiais dalinasi noriai, turėdami, kaip galima spėti, tokių atsargų pakankamai.
Dar niekas taip ir nesugebėjo pamilti aklosios Temidės, tačiau pasimeilinti kitoms damoms čia nebuvo draudžiama pabandyti.
Eilėraštis Meilučio garbei
Jo prakilnybė pavasario pradžios oras,
įsitvirtinęs fortuose ir aortose,
šilkais atpylęs kortų skolas,
pradeda džiugų karo sporto žaidimą,
generaliniam prokurorui šaudant pro šalį
pneumatinėm gėlių papliūpom.
