Krinta į akis, kad šie pranešimai pateikiami vis vėliau – 2015-ieji jau beveik įpusėjo, o šalies vadovė vertino lyg ir pernykštę padėtį. Tiesa, ji vengė apibrėžti konkretų savo įžvalgų laiką, bet Konstitucija įpareigoja prezidentą kasmečiu pranešimu apibendrinti būtent praėjusius metus.
Žinant valdingą D.Grybauskaitės charakterį, galima manyti, kad konstitucinė pareiga tarsi atsiskaityti prieš Seimą jai nėra iš maloniųjų ir gal todėl ji nustumia ją vis vėlesniam laikui.
Kita vertus, vis vėliau pateikiamos ir Vyriausybės metinės ataskaitos. Gal premjeras ir šiuo atveju dairosi į prezidentę?
Jei data ir nelabai svarbu, tuomet tenka pripažinti, kad ir patys pirmųjų šalies asmenų pranešimai tėra formalumas, turintis simbolinę, o ne praktinę reikšmę.
Iš tiesų mažai ką būtų pakeitusi prezidentės perskaityto metinio pranešimo data. Juk konkretesnių ateities vizijų ar siūlymų, kaip spręsti šalies problemas, beveik nebuvo pateikta.
Šis metinis pranešimas skiriasi nuo ankstesnių pirmiausia taikesniu tonu. Tai buvo greičiau savo valstybės ateitimi susirūpinusios pilietės nei griežtos prievaizdės kalba.
Be to, kur kas daugiau dėmesio skirta užsienio ir saugumo politikai, pamėginta įvertinti ir globalias grėsmes, mūsų šalies vaidmenį jas sprendžiant.
Netiesiogiai baksnodama į Rusiją šalies vadovė pasigyrė, kad Lietuvos, vadinasi, pirmiausia jos, balsas apie karines grėsmes, energetinį ir ekonominį šantažą, informacinius karus buvo išgirstas ES, NATO ir Jungtinėse Tautose. Rusija tiesmukai buvo pavadinta agresore, griaunančia tarptautinio saugumo sistemą.
Tačiau vėl pritrūko dėmesio artimiausiems Lietuvos kaimynams. Apie tai, kaip bus siekiama stiprinti bendradarbiavimą su strategine partnere laikoma Lenkija, taip pat Baltijos šalimis, nepasakyta nė žodžio.
Užtat šįsyk prezidentė ne kartą pabrėžė vertybių ir principų svarbą politikoje.
Beje, apie pamatines vertybes savo pranešimuose visuomet kalbėdavo ir kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus.
Susidaro įspūdis, kad dabartinė šalies vadovė iš dalies perėmė savo pirmtako retoriką.
Ankstesniais kartais D.Grybauskaitė labai mėgdavo pabrėžti savo asmeninius nuopelnus. Apžvalgininkai net skaičiuodavo, kiek kartų ji pavartojo įvardį „aš“. Šis pranešimas atrodė jau gerokai kuklesnis.
Nepasigirdo, kaip būdavo įprasta, ir kritikos ar tiesioginių nurodymų Vyriausybei. Ji išvis beveik neminėta. Vis dėlto šalies vadovė nepraleido progos įgelti valdančiajai koalicijai.
Žodžiai, kad „skaidrumas, pagarba Konstitucijai ir įstatymams negali būti deklaratyvūs, net jei to reikalauja koalicijos partneriai arba kursto bendrapartiečiai“, skambėjo taip, tarsi būtų skirti premjerui.
Kita pastaba, kad „vis daugėja atvejų, kai keisti teisinį reguliavimą bandoma dėl vieno žmogaus, įmonės ar partijos“, – aiškiai metamas akmuo pirmiausia į Darbo partiją bei į jos dvasinį vadovą V.Uspaskichą. Nepaisant to, naujasis „darbiečių“ vedlys V.Mazuronis metinį pranešimą išliaupsino.
Šį kartą prezidentė vėl vardijo ir svarbiausias Lietuvos problemas – korupciją, biurokratizmą, socialinę atskirtį, emigraciją, ypač jaunimo, bet aiškesnių receptų, kaip jas būtų galima spręsti, nepateikė.
Gal daugiau konkretumo būta kalbant apie neefektyvų pinigų naudojimą.
Šalies vadovė iššvaistytos atsakomybės pavyzdžiu laiko iki šiol gerai nedirbantį Bendrąjį pagalbos centrą, nors jam jau išleisti milijonai, minėjo išmontuotą Alytaus sniego areną, neveikiantį Kupiškio krizės centrą.
Tik sunku suprasti, kodėl pastatytas dideles sporto arenas ji pavadino paminklais netoliaregiškumui. Negi šis turtas tokio įvertinimo nusipelno vien todėl, kad brangus jo išlaikymas?
Prezidentė konkrečiau kalbėjo ir dėl smarkias diskusijas keliančios dvigubos pilietybės. Ji pritaria, kad tai būtų įteisinta nepažeidžiant nacionalinio saugumo interesų, ir iš esmės ragino rengti referendumą, pareiškusi, jog „tam reikia visos tautos apsisprendimo“.
Labiau miglota šalies vadovės nuomonė dėl mokslininkų parengto naujo socialinio modelio. Viena vertus, ji pripažino, kad nelanksti darbo rinka – didelis mūsų ekonomikos stabdys. Kita vertus, tarsi darė reveransus siūlomų pokyčių kritikams, pirmiausia profesinėms sąjungoms, sakydama, kad darbo rinkai būtini sprendimai negali būti paklaidinti socialinio modelio labirintuose.
Neaišku ir kas konkrečiai turėta galvoje raginant Vyriausybę atrinkti ir įgyvendinti bent kelias reikalingiausias priemones darbo santykiams liberalizuoti.
O pareiškimas, kad tai darant būtina tartis, kaip įprasta visoje Europoje, su visais socialiniais partneriais ir buldozerio metodas čia netinka, ko gero, gali būti suprastas kaip reikalavimas darbo santykių įstatymų pakeitimus priimti tik sulaukus profesinių sąjungų pritarimo.
Gal tai byloja, kad D.Grybauskaitė labiau sieks ne skaldyti, o vienyti visuomenę, derinti skirtingus interesus? O gal taikdariškas prezidentės tonas – tik išimtinis epizodas?
