Gegužės 16 dieną į Baltijos jūrą maždaug 116 kilometrų nuo Lietuvos krantų nukritusio lėktuvo An-2 katastrofa sukėlė sprogimą visuomenėje.
Paaiškėjo, kad parodomosiose pratybose efektingai atrodantys gelbėjimo ir paieškos darbai realybėje nėra tokie sklandūs.
Pasipylė kaltinimai pareigūnams, kurie blaškėsi, institucijoms, kurios purtėsi atsakomybės, nesugebėjo susikalbėti, neįstengė laiku pranešti žiniasklaidai, visuomenei ir netgi dingusių pilotų artimiesiems, kas iš tikrųjų nutiko.
Tačiau šių emocijų šešėlyje liko galimai pavojingesnis reiškinys, apie kurį tiek kariškiai, tiek Krašto apsaugos ministerijos valdininkai kalbėti vengia.
Lietuva vis dar turi didelių problemų stebėdama oro erdvę – radarai kartais tiesiog nefiksuoja orlaivių. Kodėl?
Kaip tokia padėtis gali būti toleruojama XXI amžiuje NATO šalyje, kuri daugiau nei prieš dešimtmetį yra įsigijusi itin modernius radarus, o dabar baiminasi Rusijos agresijos?
Pirko katę maiše?
„Su šiais trimis naujais radarais galėsime užfiksuoti ir nedideliame aukštyje skrendančius orlaivius!“ – taip 2004-ųjų rugpjūtį gyrėsi Lietuvos kariškiai.
Radarus TRML-3D gaminusios tarptautinės bendrovės EADS Vokietijos padalinio atstovas Werneris Mulleris tuomet irgi liaupsino naująjį Lietuvos pirkinį, kuris kainavo 25 mln. eurų.
TRML-3D sistemą sudaro mobilusis trimatis radaras su integruota atpažinimo sistema, kuri sumontuota ant vilkiko. Žodžiu, mobilioji greitai perdislokuojama stebėjimo įranga, o tai labai svarbu, nes stacionarius radarus galima lengviau slopinti arba sunaikinti.
„Jie visiškai sėkmingai gali būti išskleisti ne tik esamose radiolokacinėse pozicijose, bet ir bet kur. Bet kuriame ūkininko lauke“, – „Lietuvos rytą“ tikino buvęs Karinių oro pajėgų (KOP) vadas pulkininkas Jonas Marcinkus.
Radaro pristatymo ceremonija vyko Vidiškių seniūnijoje, netoli Prisieginės kaimo (Ignalinos r.): ant kalvelės užvažiavo sunkvežimis MAN, ant kurio sumontuotas radaras, kariškiai į 15 metrų aukštį išskleidė anteną ir radaras pradėjo suktis. Pasigirdo mandagūs plojimai, paplekšnojimai per nugarą.
Bet praėjo vos metai, kai iš Baltijos jūros pusės į Lietuvos oro erdvę įskrido ir 20 minučių pasiskraidęs Šakių rajone į žemę tėškėsi Rusijos naikintuvas Su-27. Lietuvių turimi radarai naikintuvą stebėjo tik fragmentiškai – orlaivis tai pasirodydavo, tai dingdavo iš ekranų.
Dėl šio incidento posto netekęs J.Marcinkus vėliau liejo apmaudą ir žėrė priekaištus būtent sprendimui įsigyti radarus TRML-3D.
Anot karininko, tuomet išryškėjo esminiai šių įrenginių trūkumai: radarai nuolat gesdavo, jų duomenų perdavimo sistemos buvo nesuderinamos su Lietuvos KOP naudojama duomenų priėmimo ir perdavimo sistema.
Buvęs Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos (OESKV) vadas, kurį laiką laikinai vadovavęs ir Lietuvos karinėms oro pajėgoms, pulkininkas Antanas Jucius aiškino, kad TRML-3D yra labai priklausomas nuo oro sąlygų: „Jeigu sniegas ar lietus, jis iš viso tik 70 kilometrų tefiksuos.“
Tuo metu gamintojo puslapyje teigiama, kad šis EADS radaras gali matyti ir žemai skraidančius taikinius, yra atsparus nepalankioms oro sąlygoms, maksimalus siekis – 200 km, nors Lietuvos kariuomenė nurodo kuklesnį nuotolį – iki 150 km.
Tiesa, Lietuvos kariškiai teigia pasimokę iš naikintuvo Su-27 istorijos, mat minėtos radarų integravimo į bendrą sistemą problemos dabar jau esą išspręstos.
„Lietuvos rytui“ J.Marcinkus teigė, kad problemų iš pradžių būta todėl, kad Lietuva buvo viena pirmųjų, įsigijusi tokį radarą, kuris iki tol buvo naudojamas laivuose.
Planuose – nauji pirkiniai
Jau ne vienus metus brandinama mintis įsigyti naujų tolimojo siekio radarų, kurie pakeistų 1971–1983 metais buvusioje Sovietų Sąjungoje pagamintus P-18 ir P-37. Jie kaip labdara gauti iš Lenkijos.
Du nauji tolimojo siekio radarai bus įrengti OESKV radiolokaciniuose postuose Degučių kaime (Šilutės r.) ir Antaveršio kaime Stakliškių seniūnijoje Prienų rajone.
Visus tris postus visiškai atnaujinti ir įrengti juose naują techniką planuojama 2019 metais. Numatoma viso projekto vertė yra apie 58 mln. eurų.
Dangstosi paslapties skraiste
Tačiau kaip parodė An-2 istorija, nauja technika savaime gali nieko nereikšti. Ypač jei ta nauja technika dislokuota kitoje Lietuvos dalyje, o turimos senos technikos galimybių ribos dalį šalies oro erdvės paverčia aklosiomis zonomis. Kur jos didžiausios?
Skylė atsiveria jau paklausus apie Lietuvos turimų radarų galimybes. Iš kariškių ar valdininkų neretai gali išgirsti du magiškus žodžius: „karinė paslaptis“.
Ar tikrai? Juk tokia informacija prieinama viešai. Pavyzdžiui, internetinėje enciklopedijoje „Wikipedia“ puikuojasi žemėlapis su visoje Lietuvos teritorijoje nurodytomis radarų postų vietomis.
Jas nesunku susirasti ir per žemėlapių programas, tokias kaip „Google maps“.
Atidžiau pažvelgus į palydovines nuotraukas akis užkliūva už nesupainiojamų radarų antenų, esančių netoli Juodkrantės. Taigi kokia „karinė paslaptis“ saugoma Kuršių nerijos pušyne, gali pamatyti bet kuris norintis.
Žurnalistę baugino šunimi
Radarų postus galima apžiūrėti ir iš arti.
Tuo įsitikino „Lietuvos ryto“ žurnalistė netoli Juodkrantės įrengtame radaro poste, kuris turėjo veikti tą gegužės 16-ąją, kai virš Baltijos jūros dingo An-2.
Vaizdas neįspūdingas: nedidelė tvora aptverta teritorija, pažymėta ženklais „karinė teritorija“, kur nuo visiems prieinamo keliuko už apsauginio pylimo matyti besisukanti milžiniška su niekuo kitu nesupainiojama radaro P-18 antena.
Aplink, regis, – nė gyvos dvasios, mat įgula sėdi bunkeryje, saugančiame nuo radiacijos. Matyti tik dirbtuvėmis paverstas garažas, šalia jo – vieno kariškių remontuojamas asmeninis automobilis.
Šiek tiek kitaip susiklostė kitas vizitas. Šalia Degučių kaimo įrengtas radaras P-37 ir naujasis TRML-3D, o teritoriją čia saugo vilkšunis. Posto teritorijoje buvo matyti keli automobiliai.
Kelios minutės po to, kai žurnalistė ėmė fotografuoti radarą ir postą, pasirodė du kariai – vyras ir moteris. „Nefotografuokite“, – suriko moteris. Kariai paleido šunį, šis pribėgęs prie tvoros aplojo žurnalistę.
Vyras išėjo iš saugomos teritorijos ir užsirašė automobilio numerį. Išvažiuodama žurnalistė stabtelėjo prie ją besivejančio kario ir prisistatė, padavė savo vizitinę kortelę. Jis pasakė, kad viskas gerai.
„Gal žalieji žmogeliukai, gal šnipinėjimas“, – kodėl domisi fotografe, paaiškino kiek sutrikęs karys.
Dalis informacijos – vieša
Norint atpažinti radarą nebūtina būti radioelektronikos specialistu ar užsienio šalies šnipu. Internete bet kuris mėgėjas nesunkiai gali susirasti TRML-3D, P-37 ir P-18 nuotraukas ir palyginti pagrindines įrenginių galimybes, kurios, anot Lietuvos kariškių, yra „karinė paslaptis“.
Bet po An-2 katastrofos paklaustas, kiek toli gali matyti mūsų šalies radarai, Lietuvos karinių jūrų pajėgų vado padėjėjas kapitonas leitenantas Antanas Brencius atšovė, kad tai karinė paslaptis.
Panašaus atsakymo sulaukta ir iš Krašto apsaugos ministerijos: „Radarų charakteristikos nėra viešai skelbiamos.“
Tuo metu internete galima rasti, kad radaro P-18 maksimalus siekis yra 230–250 kilometrų. Tai rašoma net 2012-aisiais išleistame KAM leidinyje „Du dešimtmečiai padangės sargyboje“.
Žinoma, kuo žemiau skrenda orlaivis, tuo mažesnis matymo nuotolis, jį mažina ir įvairūs trukdžiai – medžiai, kalvos, blogos oro sąlygos.
Kodėl matė tik švedai?
Paskutinis Švedijos kariškių radaro užfiksuotas kontaktas su An-2 buvo maždaug 180 kilometrų nuo Lietuvos krantų.
Švedai An-2 matė, nes, anot „Oro navigacijos“ direktoriaus Algimanto Raščiaus, „jiems buvo šiek tiek arčiau“. Ką tai reiškia?
„Iš Gotlando salos švedams buvo arčiau, juk tas lėktuvas buvo kaip tik virš horizonto. Švedų geriausia aparatūra visą laiką šitoje pusėje stovėjo. Į Norvegijos pusę jie ne taip gerai mato“, – aiškino A.Raščius, kurio vadovaujamos įstaigos radarai An-2 nefiksavo.
O ar galėjo 1,5 kilometro aukštyje, vadinamojoje nevaldomoje oro erdvėje, tą lėktuvą matyti Lietuvos kariškių turimas radaras P-18?
Teigiama, kad mūsų kariniai radarai gegužės 16-ąją veikė, tačiau An-2 nefiksavo.
Mat tokiame aukštyje skrendantį orlaivį P-18 galėjo matyti geriausiu atveju tik už 80 kilometrų, o sudužęs lėktuvas rastas už 116 kilometrų nuo Lietuvos krantų.
Pajūrį toliau saugos senienos
Galbūt, jei An-2 būtų sekęs modernesnis TRML-3D, informacija apie dingusį orlaivį Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą būtų pasiekusi greičiau? Galbūt. Bet vienas tokių radarų yra ne Juodkrantėje, o šalia Degučių kaimo.
Šiuo radaru pirmiausia stebima Rusijos Kaliningrado sritis. Kitas TRML-3D irgi dislokuotas tame pačiame pasienyje, netoli Vištyčio ežero, Gražiškių kaime, o trečiasis – Ignalinos rajone, jis dengia pasienį su Baltarusija.
Būtent minėtose vietose turėtų atsirasti naujieji tolimojo nuotolio radarai, o Lietuvos pajūris, regis, ir toliau bus saugomas seno P-18.
Beje, tokius radarus modernizuoti ir pratęsti jų galiojimo laiką 15–20 metų siūlė Lietuvos bendrovė „LiTak-Tak“, tačiau jokio atsakymo iš kariškių nesulaukė.
Bet Krašto apsaugos ministerija „Lietuvos rytui“ paaiškino, kad į techniškai pasenusius P-18 ir P-37 investuoti neapsimoka.
Taigi kol nebus modernesnių įrenginių, galimas ir toks scenarijus: jei nedraugiški orlaiviai skristų 100 metrų aukštyje, mūsų kariškių radaras Juodkrantėje juos galėtų pastebėti tik 30 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Ar ne per vėlai?
Ukrainiečiai buvo užklupti netikėtai
* Ankstyvą 2014 m. vasario 28-osios rytą virš Kerčės sąsiaurio iš Rusijos į tuomet ukrainiečių dar kontroliuotą Krymą keltu plaukiantys žmonės pastebėjo neįprastą reginį: į Ukrainos pusę skrido keliolika Rusijos karinių sraigtasparnių Mi-8 ir Mi-24.
* Nepakankamai modernūs ukrainiečių radarai šių orlaivių nepastebėjo, mat jie skrido maždaug 100 metrų aukštyje.
* Kai šiuos sraigtasparnius ukrainiečiai išvydo virš Sevastopolio, o netrukus ir virš savo karinių bazių, jau buvo per vėlu – išsilaipino vadinamieji žalieji žmogeliukai.
* Kaip vėliau pripažino pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, tai buvo jo įsakymu užimti Krymą mesti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai.
