– Penktadienį buvo vykdoma nuskendusio lėktuvo pakėlimo procedūra. Olandai, kurie vykdė šią procedūrą teigė, kad tai buvo ypatingai sudėtinga operacija, buvo iškilusi grėsmė narams nugrimzti po vandeniu. Pone Merky, kodėl ši operacija buvo tokia sudėtinga?
– Sudėtinga buvo dėl to, kad pats gylis yra labai didelis – daugiau nei 124 metrai. Tokiame gylyje narai be specialių kapsulių negali dirbti iš viso. Tam, kad jį pakelti, reikia prisitvirtinti, pabandyti atkelti nuo grunto, nes jis buvo įsirausęs ir po to bandyti iškelti. Problema tokiame gylyje yra prisitvirtinti lėktuvą ir susirasti tokius taškus, kaip galima tai padaryti saugiai.
Olandams pavyko, jie parengė specialią tvirtinimo schemą. Mes ją apsvarstėm ir galų gale buvo priimtas sprendimas kelti būtent tokiu būdu. Povandeninio roboto pagalba lėktuvas buvo pritvirtintas už viršutinių sparnų, ties šaknine dalimi ir tuos daugiau nei šimtą metrų lėktuvas kilo apie valandą. Labai lėtai iš pradžių jis buvo pakeltas į 15 metrų gylį, po to gylis sumažintas iki 8 metrų.
– Tai dėl ko narams iškilo grėsmė?
– Grėsmė iškilo dėl to, kad sparnai ėmė plevėsuoti, be to tvirtinimo virvė sugadino galinį lonžeroną, tai pagrindinis jėginis elementas, ant kurio tvirtinamas visas sparnas.
– Olandai skaičiuoja nuostolius, sako, kad dalis įrangos yra sugadinta, dalis nuskendo. Ar nuostoliai olandams bus kompensuoti?
– Ne. Tokia buvo sutartis. Už tai jie patys yra atsakingi.
– Kiek apskritai kainavo visa ši operacija?
– Negaliu įvardinti, ne aš pasirašinėjau sutartis.
– Kalbame apie dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų?
– Šimtus tūkstančių eurų.
– Jūs sakėte, kad į Baltijos jūrą nukritęs lėktuvas buvo eksperimentinis ir tokiu skristi rizika didesnė. Ką turite omenyje?
– Neturėjau galvoje konkretaus lėktuvo. Taip, jis priklausė eksperimentinių orlaivių kategorijai remiantis grynai formaliais kriterijais, kad jis buvo sertifikuotas dar sovietiniais laikais. Iš kitos pusės reikia pasakyti, kad lėktuvas eksploatuojamas apie 70 metų, jis tikrai patikimas. Negalima sakyti, kad rizika būtų didesnė.
– Susisiekimo viceministras kalbėjo ir apie pilotų atsakomybę. Kokia Jūsų nuomonė?
– Bet kuriuo atveju, pilotai yra atsakingi už skrydžio saugą.
– Jūsų žiniomis, šiuo atveju jie viską padarė, kad skrydis būtų saugus?
– Kol kas į tokį klausimą negaliu atsakyti. Tai vienas iš tyrimo objektų.
– Pone Paulauskai, gal Jūs komitete bandėte aiškintis, kiek patys pilotai atsakingi už tai, kokia įranga buvo jų lėktuve, ar jie buvo pasiruošę skrydžiui?
– Reiktų kalbėti, kaip yra reguliuojama ta mažoji aviacija. Mes išsiaiškinom, kad pakankamai liberalios taisyklės. Didžiausia atsakomybė paprastai tenka pilotams – už orlaivio pasiruošimą, už skrydį nekontroliuojamoj erdvėj. Jie patys pasirenka šitą skridimo erdvę ir imasi didžiausią atsakomybę. Bet sakyti, ar dėl jų kaltės įvyko ši avarija, be ekspertų negalėčiau. Mes žiūrim, ar nereiktų keisti to reguliavimo, griežtint.
– Ką reiktų keisti?
– Lėktuvas skrido neapdraustas. Jei būtų apdraustas, galbūt kalbėtume apie žalos išieškojimą iš draudimo kompanijos, o ne valstybės. Reiktų galvoti apie papildomas priemones skrendant per jūrą – avariniai švyturiai, atsakikliai, gelbėjimosi valtys, plaustai. Reiktų griežtai surašyti, kad šitie dalykai būtų privalomi. Dar galiu paminėti, kad leidimas išduotas apžiūrint lėktuvą vizualiai, nors lėktuvas nuo 2010-ųjų buvo nenaudojamas pagal paskirtį, neskraidomas.
Technikas, kuris nuvyko į Daniją, sakė, kad turėjo prožektorių ir su jo pagalba apžiūrėjo tuos mazgus. Į klausimą, ar buvo paleistas variklis, sako ne. Jis pažymėjo keletą neesminių trūkumų ir išdavė vienkartinį leidimą grįžti į Lietuvą. Aš paklausiau, ar jis suprato, kad jie skris per jūrą, atsakė, kad taip.
– Jūsų manymu prieš lėktuvui išskrendant buvo nepakankama kontrolė?
– Nenoriu tokių kategoriškų išvadų, nes nesu joks technikas ar aviacijos žinovas. Bet šiandien klausant mums pasirodė, kad automobilių transportas yra kontroliuojamas griežčiau.
– Pagrindinis An-2 pakėlimo tikslas buvo rasti pilotų kūnus. Vieno iš jų, Adolfo Mačiulio, palaikai jau grįžo pas artimuosius. Kitas pilotas Alvydas Selmistraitis dar nerastas. Pone Merky, kaip bus toliau? Ar dar bus ieškoma?
– Nežinau, kokius sprendimus priims Vyriausybė. Mano nuomone, daugiau ieškoti nėra tikslo ir prasmės.
– Pone Skverneli, sudužusio lėktuvo An-2 paieškos operacijoje dalyvavęs pasieniečių sraigtasparnis užfiksavo jūroje plaukiojantį objektą, kuris buvo skirtingai traktuojamas pasieniečių ir kariškių. Pasieniečiai sakė, kad tai gali būti žmogaus kūnas, kariškiai sakė, kad tai ruonis. Ar dabar jau išsiaiškinta, kaip buvo iš tikrųjų?
– Pasieniečiai niekada neteigė, kad tai žmogaus kūnas. Jie teigė, kad tai medžiaga, skleidžianti minimalią šilumą. Koks ten konkrečiai buvo objektas yra tyrimo reikalas, galbūt ekspertai galėtų pasakyti.
– Ar tas tyrimas vyksta?
– Tikrai negaliu pasakyti, jei tai yra ikiteisminio tyrimo dalykas, į jį turės būti atsakyta. Pasieniečiai tvirtino, kad tai tikrai ne ruonis, o kitas objektas.
– Sraigtasparnis „Eurocopter“, kuris užfiksavo tą objektą turėjo grįžti į Palangos oro uostą pasipildyti degalų, be to negalėjo nusileisti ant vandens paviršiaus ir paimti to objekto. Nemanote, kad tai galėjo būti tos lemiamos akimirkos?
– Lemiamų akimirkų negalėjo būti jokių. Tai buvo 20-ta diena. Kalbėti, ar tas objektas galėjo būti gyvas žmogus, net klausimo nekyla. Mes galime svarstyti, ar tai buvo žuvusio piloto kūnas. Pasieniečių sraigtasparniai nėra skirti gelbėjimui jūroje, jie atlieka tas funkcijas, kurios numatytos įstatyme, jie skirti valstybės sienų apsaugai ir atlieka gelbėjimosi operacijas Kuršių mariose, sausumoje, yra gabenami donorų organai.
– Pasieniečiai pamatė objektą, pranešė kariškiams. Tai pasieniečių funkcijos ir pasibaigė pranešimu?
– Taip. Kitokių funkcijų ir negali būti. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) funkcija nėra gelbėjimo darbai jūroje. Jie neturėjo nei specialios įrangos, nei kvalifikacijos.
– Bet juk vyksta gelbėjimosi operacija, yra ypatingos sąlygos. Jeigu žinai, kad kažkas gali būti, gal reikia komunikuoti agresyviau ar paskatinti?
– Buvo perduotos koordinatės, nuotraukos ir atiduota sprendimų priėmėjams. Daugiau nieko mūsų pasieniečiai padaryti negalėjo. Net ir matydami, kad ten yra žmogus, neturėjo jokios galimybės nusileisti ir gelbėti tą žmogų.
– (A. Paulauskas) Jų užduotis buvo žvalgyti ir pranešti, ką mato.
– Tie, kuriems pranešė, sureagavo tik po 8-ių valandų.
– (S. Skvernelis) Matyt priėmė sprendimą pagal turimą informaciją, pagal nuotraukas. Galbūt priėmė tą objektą kaip nereikšmingą.
– Pone Merky, susisiekimo ministras sako, kad iškelti lėktuvą An-2 būtų per brangu. Gal žinot, kiek tai kainuotų?
– Tikrai negaliu įvardinti. Jeigu būtų priimtas toks sprendimas, turėtų būti skelbiamas konkursas.
– Ar tik per brangu, ar nėra prasmės?
– Svarbiausias šio etapo tikslas buvo surasti kūnus, jei jie yra lėktuve ir išimti.
– Nelaimės priežastį irgi reiktų nustatyti.
– Tam buvo dirbama su narais, treniravomės prie lėktuvo, jiems buvo išaiškinta, kam mums reikia filmuoti, kad būtų galima toliau tirti lėktuvo avarines priežastis. Pagal technines galimybes jie tą ir padarė. Mes negalėjom rizikuoti dar vieno žmogaus gyvybe ir pasiųsti naro į lėktuvą, todėl viskas buvo filmuojama naudojant robotą. Keleto niuansų robotas pamatyti negalėjo.
– Ar gali būti, jei lėktuvas ir būtų iškeltas, nelaimės priežasties nepavyktų nustatyti?
– Gali būti. Tai ir yra pagrindinis argumentas, kodėl priimtas sprendimas lėktuvo nekelti. Tame lėktuve nėra objektyvių įrašymo priemonių – nei pilotų balsai, nei skrydžio ar variklio darbo parametrai nebuvo įrašomi.
– Ar jau aiškėja, kas nutiko? Kokia realiausia versija?
– Kol kas ne.
– Nepakanka duomenų?
– Ne visi duomenys surinkti. Paprastai tai išaiškėja komisijos darbo pabaigoje.
– Ketinate dirbti visus metus?
– Nebūtinai. Metai laiko yra maksimalus terminas, kurį galima pratęsti. Pačioje pradžioje tikrai niekas negali prognozuoti, kiek užtruks tyrimas.
– Pone Paulauskai, ar parlamentiniame tyrime jau formuojasi kokia nors išvada?
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Pagrindinis klausimas bus ar mes turime pakankamai pajėgumų gelbėti, ieškoti dingusio orlaivio. Ar mūsų teisinis reguliavimas yra tinkamas atsižvelgiant į pajėgumus, jūros temperatūrą, kaip veikia erdvės stebėjimo sistema, radarai. Be abejo, kaip dirba tie du gelbėjimo centrai – Aeronautikos ir Jūrų. Kaip jie vykdo koordinaciją, pagaliau, kas vadovauja, nes jie į šį klausima vengia atsakyti. Kitas klausimas, ar perduodant kariškiams visą gelbėjimo sistemą iš civilinės atsakomybės buvo pasielgta teisingai. Tegu pajėgumai būna, bet tas vienas vadovavimo centras turėtų būti.
– Pone Skverneli, Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje civilių gelbėjimo jūroje operacijas atlieka sienos apsaugos tarnyba arba specialiai tam tikslui įsteigti centrai. Koks modelis tiktų Lietuvai?
– Reiktų pažiūrėti, kad modelis būtų pakankamai efektyvus. Kiekvieno darinio kūrimas augina biurokratinę naštą ir dažnai atsiranda tarpžinybinis nesusikalbėjimas. Kad ir kas tai būtų, tam reikalingi pajėgumai. Šiandien pasieniečiai tikrai neturi net teorinių galimybių šiuos darbus atlikinėti jūroje. Jeigu būtų nuspręsta, kad VSAT atlieka gelbėjimo darbus jūroje, reiktų pakankamai didelių investicijų.
– Kokių?
– Sraigtasparniai jau paminėti, toliau pilotai, papildomų įgulų atsiradimas. Viskas įmanoma, tačiau iš penkių sraigtų du teks konservuoti, jie pakankamai seniai įsigyti. Patys gelbėjimo darbai nėra vien atskridimas ir pažiūrėjimas termovizoriumi. Tai sugebėjimas iškelti, nusileisti į vandenį. Tam reikalinga speciali įranga, pratybos.
– Pone Skverneli, kai buvote generalinis policijos komisaras, Jūsų vykdomai reformai Vyriausybė taip pat nenorėjo skirti didesnio finansavimo, sakė, kad reikia su tomis pačiomis lėšomis išmokti tvarkytis efektyviau. Gal ir šiuo atveju reiktų pritaikyti tokį modelį?
– Kad ir kiek efektyviai mes tvarkytumėmės, mes nesugebėsim patys plasnoti sparnais ir skristi į jūrą. Jeigu norime rimtai daryti šiuos darbus, turime surasti modelį, kuris būtų efektyvus, bet žmonės turi būti tikrai pasiruošę.
– Ar pasieniečiai galėtų vykdyti šią funkciją jei būtų papildomas finansavimas?
– Manau, kad galėtų dalyvauti gelbėjimo darbuose kaip sudėtinė dalis. Ar jie turėtų vieninteliai būti atsakingi už gelbėjimo darbus jūroje, grįžčiau diskutuoti.
– Pone Paulauskai?
– Pasieniečiai tą darbą darė, bet 2009-ais metais buvo perduota krašto apsaugai ir ta funkcija nunyko. Nenaudojami keltuvai, plaukiojimo priemonės. Pasieniečiai kažkiek savo patirtį gilino Viduržemio jūroje, dalyvavo tarptautinėse operacijose. Kai ir tas liovėsi, gelbėjimas jūroje nunyko kaip funkcija. Jeigu ją atnaujinti – reiktų ruošti, supirkti. Ar to reikia aš šiandien nenoriu sakyti, nes dubliuoti nereikia.
– O kas dubliuoja?
– Jeigu tą pačią įrangą turi pasieniečiai, krašto apsauga.
– Šita nelaimė parodė, kad neveikia nei komunikacija, nei įrangos.
– Jeigu sraigtasparnius reikia panaudoti jūroje, jie turi bazuotis Nemirsetoje. Iš Vilniaus ar Kauno atskris, bet bus prarastas laikas. Kai atskrido iš Kauno, negalėjo nei nusileisti, nei surasti reikiamo objekto ir grįžo atgal.
