Paskui naktimis jis prabusdavo verkdamas, nes matydavo degantį kambarį. Tačiau dabar penkių vaikų tėvui atrodo – dozė košmaro buvo sveika. Toks istorijos patyrimas savo nervų ląstelėmis virto filmais, spektakliais ir dainomis. V. V. Landsbergis įsitikinęs, jog pilietinė visuomenė prasideda tada, kai galime kalbėtis apie tai, kas skauda.
lrytas.lt pokalbis su režisieriumi – apie istorijos pamokas ir Lietuvos stiprybę.
– „Facebook“ dalijotės beveik anekdotinėmis mamos ir senelio tremties istorijomis. Kada apie skaudžius dalykus reikia kalbėti liūdnai, o kada – linksmai?
– Per mūsų šeimos šventes dažniau būdavo pasakojama apie linksmąją Sibiro pusę. Vaikystėje susidarydavo įspūdis, kad ten visai „fainai“ buvo. Paskui supratau, kad humoras jiems patiems padėjo išgyventi. Kita vertus, dabar reikia gyventi toliau su ta patirtimi. Arba kreipi dėmesį vien į skausmą, arba ir į tai, kas buvo linksma. Juk jie buvo jauni, mylėjo, šeimas kūrė.
Senelis apskritai buvo nuotaikingas žmogus. Atvyko rusų garnizonas iš Panevėžio. O senelis gyvena ūkiškai, visko turi. Sako: „Vyrai tokie pavargę, tuoj galėsit vežt, bet aš jums valgyt padarysiu, alaus atsigerkit“.
Po dviejų dienų Panevėžyje jau aliarmas – gal jų draugai partizanams į pasalą papuolė. Siunčia visą diviziją ieškot, atvažiuoja pas senelį – žiūri, girti visi. Tarp jų buvo aukšto rango karininkas, jis prasiblaivė ir pasakė: „Palikit šitą“.
Taip senelio šeimos pirmąsyk neišvežė. Antrąsyk, kai įskundė kaimynė, vežė močiutę su vaikais. Kodėl senelis nebuvo į sąrašus įtrauktas, sunku suprast. Gal tas pats rusų karininkas užtarė.
– Tai kaip tada senelis atsidūrė Sibire?
– Išvažiavo pats, nes norėjo būti su šeima. Įsiprašė į traukinį.
Tremtinių istorijos nebuvo vien labai linksmos. Mano amžinatilsį dėdė Vytautas Cinauskas pasakojo apie Sibiro tremtį – jį išvežė 1941-aisiais, dar visai vaiką. Jie gyveno taigoj, barake ant kalno, kur žiemą – iki minus 50. Numirėlių žiemą ten niekas nelaidoja, jie sukraunami už vartų, tik prieš tai rusų kareivėlis kirviu išnešamam numirėliui perskelia galvą – kad kartais „neapsimestų“. O palaidos pavasarį, kai žemė atšils. Palaidos tuos, kurių nebus sugraužusios lapės.
Žiemomis tam lagery mirdavo labai daug žmonių. Beje, suaugusiųjų už lagerio zonos neišleisdavo, o vaikus – prašom. Kur jie be tėvų nubėgs, tegu pažaidžia miške. Ir tie vaikai susigalvodavo visokių žaidimų – pavyzdžiui, nusiridendavo nuo kupetos viršaus sušalusį numirėlį, atsisėsdavo ant jo, įsitverdavo už apykaklės ir – pirmyn nuo kalniuko! Tada palieka „rogutes“ apačioj, lipa ant kalno ir pasiima kitas.
– Kaip suprantu, jūsų šeimoje apie tremtį buvo kalbama atvirai net sovietmečiu?
– Taip. Sibiro tema buvo namie, pašonėj. Kai vaikystėje nuvykdavome į Anykščius, matydavom, kad ant pastato miesto centre po lietaus nublunka dažai ir pasimato senas užrašas: „Prano Ručio manufaktūra“. Žinojau – tai mano senelio parduotuvė.
Vėliau sužinojau, kad kai močiutę išvežė, visi baldai iš namų pradingo per kelias valandas. Buvo apėmęs kūrybinis azartas paieškoti pėdsakų ir bent pasižiūrėti į tuos baldus. Bet mama pasakė: „Žinai, aš užtrenkiau tas duris ir tu užtrenk“. Supratau – geriau negrįžti, kitaip galiu akmeniu pavirsti.
– Ar yra kokių nors prisiminimų, kurių neišeina užmiršti?
– Iki šiol persekioja atsiminimas, kaip grįžę iš tremties seneliai neturi namų. Senelis atvažiuoja pas mus, tada išvažiuoja gyventi pas dėdę ar tetą. Tada atvažiuoja močiutė. Abudu priimti nėra galimybės – ir taip ankšta. Toks benamių žmonių slampinėjimas privedė iki tol, kad močiutei ėmė krikti psichika. Atvažiuodavo šiukšlių mašina, pypindavo prie namo, o ji lėkdavo slėptis. Jai atrodė, kad vėl veš į Sibirą.
Vaikui šie dalykai palieka įspaudą. Daug ką supranti apie liūdesio zoną. Supranti, kodėl tėvų charakteriai vienąsyk yra vienokie, kitąsyk kitokie.
Vis dėlto negalėčiau sakyti, kad mūsų šeimą trėmę rusai yra nežmoniški sadistai. Kai mamą vežė į Sibirą, paėmė ją naktį iš studentų bendrabučio. Mama pasakė, kad norėtų ir akordeoną vežtis. Tada jie užvažiavo į konservatoriją ir leido pasiimti akordeoną. Maža smulkmena. Bet štai kine tokios smulkmenos dažnai yra esminės.
– Kai istoriją pasakojame su smulkmenomis, ji atrodo labiau susijusi su mūsų kasdienybe?
– Dažnai kalbu, kad istoriją reikia patirti savo nervų ląstelėmis. Štai savo vaikams mėginau apie partizanus pasakoti, klausydavosi iš mandagumo. Tačiau sykį nuvažiavome pas buvusį partizaną Joną Kadžionį ir jis parodė savo bunkerį, kurį yra atstatęs vidury miško.
Iš pradžių Jonas liepia surasti įėjimą. Neįmanoma. Vaikams kyla azartas, mato, kaip gerai paslėpta. Kai visi sulenda į bunkerį, J. Kadžionis išsiima degtuką ir sako: „Mes tikrindavome, ar užtenka deguonies. Jei degtukas užgęsta, tai mažai“. Uždega degtuką, o jis užgęsta. Tada pasakoja – būdavo, kad savaitę sėdi, stribai tyko viršuj, negali išeit į viršų ir įkvėpt gryno oro.
Jis įsileidžia iki buitinių smulkmenų, kad gamtinius reikalus tada reikėdavo vietoj atlikt. Taip pradedi klaust savęs – o ar aš galėčiau? Dvi savaites, mėnesį išbūt? Dviese ar trise pusantro metro ant dviejų ankštame bunkerėlyje? Tada jis pradeda pasakot, kaip jo žmona partizanė čia pat šitam ankštam bunkeryje ir gimdė. O Jonas priėmė sūnų, pabuvo pribuvėju. Buvo gruodis.
Vaikas iš to bunkerio išlenda jau kitoks. Buvo jam neįdomu, atrodė – čia tetų, dėdžių, senelių reikalai. O dabar tai tapo jo dalimi. Dabar jis jau su savo draugais tuo gali pasidalinti.
– Svarbu, kad vaikai tarpusavyje pradėtų kalbėti apie istoriją?
– Pagrindinis istorijos mokytojų uždavinys yra, kaip informaciją pervesti į patirtį. Man atrodo, kad ministerija turėtų organizuoti labai daug išvykų pas J. Kadžionį. Arba pas kitus partizanus – nemažai jų Dzūkijoje yra atstatę bunkerius.
Kai sukūriau filmą „Trispalvis“, į premjerą „Scanoramoje“ atvyko partizanas Ąžuolas. Vienas vaikas jam uždavė klausimą: „Kiek jūsų dar yra likę?“ Partizanas atsakė, jog prieš trejus metus sueigoje dar buvo trys šimtai, o dabar jau likę mažiau šimto. Nesunku paskaičiuoti, kad netrukus jau nebegalėsime pasikalbėti su gyvu partizanu.
Per mažai mes jų žinia naudojamės. Tai rodo mūsų švietimo sistemos neišmanumą. Jei savo „mobiliaku“ vaikas nufilmuos partizaną, istorija jam taps labai svarbi. Jis parodys savo draugui ir šis atkreips dėmesį. Šiaip tas senas žmogus gal ir nebūtų įdomus, bet palauk, čia bendraamžis siūlo, jam čia kažkas įdomaus.
– Pirmąkart apie partizanus išgirdote, kasinėdamas sliekus. Kada įvyko ta patirtis?
– Taip, su tėvais atostogavome prie Aiseto ežero. Ten buvo vienkiemis, kuriame gyveno dvi seserys. Pirkdavome iš jų pieną, kiaušinius. Smagu buvo su šeima palapinėje gyventi – ežere maudaisi, kaimišką maistą valgai.
Pamėgau žvejoti, vos tik rankose išmokęs laikyti meškerę. Už dviejų moteriškių trobos radau laukymę, kur eidavau pasikasti sliekų. Ten buvo daug akmenų. Ieškodavau po jais, pakasinėdavau po velėna.
Taip vieną rytą mane bekasinėjantį rado viena iš šeimininkių. Paprašė, kad nekasinėčiau. Tada papasakojo: „Žinai, čia buvo klėtis, laikėm šieną. Paskui buvo karas, mūsų broliai buvo partizanai. Jie pasidarė bunkerį po tuo šienu. Kareiviai apsupo. Šaudė padegamosiomis kulkomis. Klėtis ėmė degt, broliai sudegė gyvi. O mes su sese stovėjom ir negalėjom išsiduoti“.
Toks atsitiko esminis susitikimas vaikystėje su tuo, kas buvo ypatingai slepiama. Man buvo gal septyneri. Didžiulis šokas. Pradėjau jaustis kaip tas brolis. Vaikai yra empatiški, jie ne iš šalies stebi pasakojamą istoriją, o atsiduria joje. Naktimis prabusdavau iš siaubo, nes matydavau degantį kambarį.
Paskui toji patirtis pavirto į dainą „Kai pavargęs aš gulėsiu“. Supratau, kad tokia yra patirties aukso kaina. Gauni dozę košmaro, bet vėliau supranti, kad tai sveika pilietinei imuninei sistemai.
– Gal šiais laikais tėvai mano, jog negerai taip vaikus gąsdint?
– Skausmingos patirties išmanymas nėra gąsdinimas. Tai stiprybė. Tai labai rimtas ryžtas susitelkti, kad daugiau taip nebūtų. Jeigu žydai savo vaikams nustotų pasakot apie Holokaustą, kažin, ar jie būtų tokie vieningi.
Galime pasimokyti ir iš suomių, kurie kitaip reagavo į sovietų okupaciją. Turime būti pasiruošę. Nelaukti, kad mus kas nors apgintų, o patys būti su dantim. Mokėti urgzti ir kąsti.
Teko skaityti apie mokslininkų eksperimentą: ėriuką pririšo prie vilko narvo, iš išorės, o po kelių dienų vargšelis nudvėsė. Užteko žinoti ėriukui, kad šalia jo yra agresorius, ir jis priėmė sprendimą nebebūti.
Kai žiūriu į Lietuvą, matau, kad žmonių psichikoje vyksta panašūs procesai.
– Kas vyksta?
– Nerandama daug noro būti. Pasirenkamas arba nusigėrimas, arba kitoks nusipramogavimas, arba išvažiavimas, arba savižudybė.
Arba gili nusiminusio žmogaus rezistencija. Tai atrodo lengvesnis kelias negu eit ir kažką daryt. Daryt valstybę. Stot į partiją, kurt visuomeninį judėjimą, su draugais susirinkus parašyti peticiją. Ąžuolus sodint.
– Juk žmonės kovoja – ir prieš Norvegijos vaikų teisių sistemą, ir prieš homoseksualų paradus.
– Iš esmės tokius protestus vertinu teigiamai. Matau, kad žmonės nori būti aktyvūs piliečiai. Bėda tik, kad jie nesuvokia iki galo, kas yra jų vedlys. Už ką kovojama... Reikia atidžiai stebėti, kad vedlys nebūtų vilkas ėriuko kailyje.
Visada sveika prisiminti ir Motinos Teresės pasakymą. Ji atsisakė dalyvauti demonstracijoje prieš karą. Pasakė: „Kai rengsite demonstraciją už taiką, eisiu pirmoje eilėje“. Dabar esame išmokę kovoti „prieš“ – prieš norvegus, prieš gėjus. O kodėl nekovoti už sveiką šeimą? Už gražią Lietuvą, kurioje šypsomasi, nesikeikiama, nesityčiojama... Tą gali padaryt kiekvienas – ir jau bus gražiau, jei sutikęs kaimyną laiptinėje nusišypsosi ir pasisveikinsi maloniai, palinkėsi geros dienos.
Problema yra ne gėjai. Problema yra mūsų darnus gyvenimas, o jis prasideda nuo manęs, mano žmonos, mano vaikų ir mūsų santykių.
Jei pradėsiu kovoti prieš homoseksualumą, kas nutiks? Juk tai, su kuo kovoji, stiprėja. Nukreipiamas dėmesys, o tai kitai, paliktai taikos pusei irgi reikia dėmesio.
Man atrodo, kad labai reikia dėmesio stipriai šeimai ir gražiems santykiams. Gal nebereikia kovoti, užtenka nurimti ir būti savimi. Prisiminti, ko tavo siela atėjo – o ji atėjo išmokti džiaugtis. Kovodamas daug džiaugsmo nerasi.
– Argi patriotizmą galima atskirti nuo kovos?
– Kartais su vaikais žaidžiu psicholingvistinius žaidimus. Tyrinėjame, kaip žodžiuose yra užkoduota tam tikra informacija – tarsi jie turi savo pasąmonę. Vienas iš įdomiausių žodžių yra „laimė“.
Ko mes gyvenam? Mes norime laimės, norime būti laimingi. Kaip „laimę“ galima įvardinti mašinas, butus, meilės romaną, atostogas užsienyje. Bet iš tikrųjų viskas pačiame žodyje pasakyta. Laimė yra kilusi arba iš veiksmažodžio „laimėti“ arba iš veiksmažodžio „laiminti“. Būčiau linkęs laimingumą labiau sieti su gebėjimu laiminti.
Laiminti gali tik tas, kuris pats yra laimingas. O jei kartais esi nelaimingas, gali apsimesti ir eidamas laiminti žmones. Pažiūrėti sutiktam į akis, palinkėti, kad sektųsi. Staiga įvyks stebuklas – pasijusi laimingas.
Visai kas kita, jeigu nori laimėti. Tada reikia pažeminti, įrodyti, kad tu stipresnis. Tada būsi „krūts“, nes žinosi, kad kitas sėdi ir cypia, daugiau nebekiš nosies. Man atrodo, kad lietuviai gal ant šios laimės sampratos išaugę...
– Gal tai – sovietmečio palikimas, juk turėjome kažkaip priešintis okupacijai?
– Taip, tai karo metų laimės modelis. Bet dabar jau nebe karas. Jei okupacinė kariuomenė pasitraukė, bet vis tiek turi laimėti, tada pradedi saviškiams galvas kapot. Ar teko kada nors matyti, kad vienos mūsų partijos pirmininkas pasidžiaugtų kitos darbais? Akylai stebiu šitą sritį. Laukiu politikų, kurie pamatys, kad ir oponentai ne visada viską daro labai blogai. Kad yra dalykų, kuriais galima pasidžiaugti.
Sudirbti ką nors kaip beviltišką – tai reiškia prakeikti. Jei mokinio rašinys beviltiškas, mokytojas turi net ir ten pamatyti bent du gerus sakinius. Taip galima padėti žmogui patikėti savimi. Kitaip kritikuodamas nešvarius vystyklus, gali išmesti ir vaikelį.
– O gal išorės priešų taip ieškome todėl, kad šeimose nesugebame vienas kitų pagirti?
– Taip. Dažnai tuo būdu bėgame nuo mažųjų problemų – šeimos ir draugų rate, o jos ir yra pačios svarbiausios. Tada išeiname kovoti su pasauliu, daug jėgų įgyjame, daug galvų galim nukapoti, norėdami įrodyti, kad pajėgiame būti laimingi, laimėję.
Bet ar gali būti nugalėtojas laimingas? Nežinau. Kažkodėl nepavydžiu rusams. Nepavydžiu Rusijai Krymo. Nepavydžiu Rytų Ukrainos. Nepavydžiu Sibiro. Kuo greičiau ji atiduotų tai, ką pagrobė, tuo greičiau taptų laiminga. Kaip gerai, kad mes neturim nieko okupavę.
– Net mažumu galima išmokt džiaugtis?
– Taip. Mažumas yra didybė. Apaštalas Paulius sako: „Kai esu silpnas, esu stiprus“. Tik silpnumą turime suprasti ne kaip pasidavimą, o kaip gebėjimą išgirsti, mylėti ir atleisti.
