Tokią begėdystę galiu pateisinti tik savo profesija – kartais tiesiog tenka būti prisiverstinai smalsiu. Kad neatitrūkčiau nuo gyvenimo, kad turėčiau medžiagos, kurdamas personažus ir pan.
Klausiausi ir galvojau: štai pas tokią specialistę niekada neičiau, nes jos pokalbis su paciente priminė labai blogus TV serialus. Labai blogus. Tiesa, taip maniau, kol klausiausi pokalbio. Bet greitai pakeičiau savo nuomonę ir paaiškinsiu, kodėl.
Visiškai nesvarbu, koks tas mūsų psichoterapeutas specialistas. Žinoma, geras turėtų kainuoti brangiau, blogas pigiau. Bet jeigu jūs dar nesergate ( jeigu sergate, reiktų psichiatro paslaugų) eikite pas psichoterapeutą ir išsipasakokite, koks jovalas jūsų galvoje, nekankinkite savo artimo, kad ir kas jis būtų: žmona, vyras, meilužis (ė), pakeleivis viešajame, privačiajame ar į amžinybę riedančiame transporte.
Suprantama, Lietuvoje psichoterapeutai dar nėra labai populiarūs, visi gydosi patys, kai pasiklausai, kiekvienas turi nuomonę apie visas savo kūno dalis, juokingiausia, kad įtartinai silpno proto žmonės daugiausia nusimano apie smegenis.
Psichoterapeutų reputacija taip pat ne kažin kokia, pagaliau, jų gal net nėra pakankamai daug, kad Lietuvos piliečiai, pirkdami parduotuvėje daugiau nei už šimtą eurų, papildomai galėtų gauti ir psichoterapeuto paslaugas. Beje, patikrinau kainas – apsilankymas kainuoja nuo 15 iki 50 eurų. Jeigu įmanoma nusipirkti ramybę – kainos juokingos.
Nuomonė, kad galima skaudžiausius dalykus išsipasakoti savo artimui, todėl psichoterapeutas nereikalingas Lietuvoje populiari, bet niekam tikusi. Viena vertus, negalima savo artimo kankinti.
Dažniausiai jam tos mūsų bėdos visiškai neįdomios, be to, sugadinam žmogui nuotaiką, dar blogiau, – įpareigojame jį sušiktai jaustis, nes prisiklausęs mūsų išdavysčių, paleistuvysčių ir kitokių kiaulysčių istorijų žmogus jaučiasi kaip gavęs radioaktyvumo dozę. Ir tai dar ne viskas.
Štai mes viską išliejome, išsisakėme, išsivalėme, – palengvėjo. Tada iš šaldytuvo išsitraukiame antrą tortą ir jūsų artimas nusprendžia taip pat prakuopti saviškius Augėjo tvartus, o jums tas jau nebepatinka.
Juk tai ne koks sumautas mainų turgus, jūs išsakėte savo didžiuosius sielvartus, o čia kažkas lenda su savo smulkiomis problemėlėmis. Deja, jūs jau esate įkaitas – pats išsiliejote, dabar malonėkite išklausyti. O išklausyti nesinori. Konfliktinė situacija. Šitaip galima susipykti visam gyvenimui.
Tik pagalvokite, jeigu jūs savo artimui patikėsite paslaptis, dideles paslaptis, ir jeigu patikėsite jas silpnumo akimirką, pavyzdžiui, antrą valandą po vidurnakčio, skatinami išpažintis provokuojančių priemonių, anksčiau ar vėliau (tikėtina, kad anksčiau) jūs imsite nekęsti to savo artimo. Gali būti, kad daugiau net nebenorėsite su juo bendrauti. O jeigu ir bendrausite, tai labai jau taip ne artimai. Esu išklausęs daugybę įvairiausių išpažinčių, prisipažinimų ir atsivėrimų, ir visi jų autoriai nekenčia manęs. Nesisveikina. Apsimeta, kad nepažįsta. O tų, kuriems atsivėriau, nemėgstu aš. Bėgu į kitą kelio pusę. Nekeliu ragelio. Ir t.t. Niekas nenori gyvo savo silpnumo, savo pralaimėjimo, savo apsinuoginimo liudytojo.
Atvirumas, nuoširdumas šiais laikais nėra dorybė, atvirumas ir nuoširdumas yra priemonės pirkti ir parduoti, meninės, stilistinės priemonės. Žmonės prieš kameras išpažintis atlieka ne tam, kad palengvėtų, tai tik būdas patekti į dėžę. Tų išpažinčių tiek daug, kad jos jau netekusios klasikinės išpažinties – apsivalymo, katarsio – statuso.
Todėl psichoterapeutas yra geriausia išeitis. Tai, kaip sakoma, ne artimas, o svetimas žmogus. Juo labiau, kad sumokėdami jam pinigus mes nebesijaučiame atsikratę savo mėšlo kito žmogaus sąskaita. Ne, mes jo atsikratėme savo sąskaita, už savo pinigus, o žmogus, kuris visa tai priėmė, yra tam pasiruošęs, treniruotas. Galime įsivaizduoti, kad tai pakeleivis traukinyje, lėktuve ar kitokiame, į amžinybę traukiančiame transporte, ir jūs to žmogaus niekados nebesutiksite.
Mes juk nepatikime savo artimui saugoti pinigų. Ir skolintis iš savo artimo vengiame, nes žinome, kuo visa tai baigiasi. Psichoterapeutas kaip bankas – nuneši jam savo sumautus turtus, jis abejingai juos priima ir net neklausia, kur juos gavai, švarūs jie ar nelabai.
Prisiminiau savo nugirstą psichoterapeuto ir pacientės pokalbį. Kai moteris išėjo iš kabineto, jos veidas švytėjo. Štai kur didžioji paslaptis. Net jeigu pašaliečiui atrodo, kad gydytojas su pacientu mala šūdą, tai nereiškia, kad tas malimas bevertis. Gali būti, kad kaip tik to pacientui ir reikia.
