Kiti OMON bylos sprendimo proga liepsningai pliekė teisėjus, tie rodė į prokurorus, pastarieji niekur nerodė, o tik liūdnai dūsavo, suprask, neduota mums nei patirties, nei praktikos tarptautinės teisės postulatus kramtyti.
Treti pūtė triumfo voltornas galų gale nuleidę vandenį FIFA unitaze, o su juo ir nepaskandinamąjį Seppą Blatterį, kas, žinoma negali nedžiuginti, gaila tik, kad futbolo ekstazę šiek tiek apkartino tradiciškai monumentali Lietuvos rinktinės gynyba susirenkant keturis sausus įvarčius nuo vengrų.
O tuo metu Lietuva nesulaikomai europėjo. Ir bent jau vienu aspektu tapo europiškesnė už pačias europiškiausias ES šalis. Ir už tas, kurios kažkada 1958 m. pasirašė Romos sutartį, ir už tas, kurios pagal „Eurobarometro“ apklausas demonstruoja daugiausia euroentuziazmo, ir netgi už tas, kurios susirankioja daugiausia išmokų vienai populiacijos dūšiai.
Bet neskubėkime ir pabandykime iššifruoti šį aspektą it kokiame protų mūšyje. Taigi, kur dažniausiai galima sutikti bent keturių gausiausiai Seime atstovaujamų partijų lyderius?
Neskubėkit, atsakymas klastingas. Seime, matau kylant paskubėjusių su atsakymais rankas. Deja, jūs krentat iš žaidimo, atsakymas neteisingas. Tiek jau to, imkit draugo pagalbą. Draugas, matau, sufleruoja, kad dažniausiai jie visi keturi susirenka feisbuke. Taip, neslėpsim, dažnas partijos lyderis aktyviai reiškiasi šiame socialiniame tinkle, kartais pats, kartais samdytų gizelių padedamas, tačiau tikrai ne kiekvienas. Pasiduodat?
Kadangi daugiau atsakymų variantų nėra (aišku, galima dar prisiminti tokius retus atvejus kaip medalius iškovojusių mūsų sportininkų sutiktuvės, bet tai daugiau išimtis nei taisyklė), teisingas atsakymas yra – lėktuve Vilnius-Briuselis-Vilnius. Beje, užskaityčiau ir atsakymus – Briuselio oro uoste. Arba jo bufete.
Kaip taip nutiko, paklausite jūs. O kaip kitaip galėjo nutikti, jeigu Valentinui Mazuroniui tapus Darbo partijos lyderiu net keturios iš šešių didžiausių Lietuvos partijų vairuojamos iš Briuselio, o jeigu visai tiksliai – iš Europos Parlamento?
Jokia kita šalis Europoje negali pasigirti tokia fundamentalia nacionalinės politikos integracija į Europos mechanizmus. Apskritai, jeigu imtumėm ieškoti nacionalinių partinių lyderių susukusių lizdus Briuselyje, labai nuliūstume, matydami tokį menką jų skaičių.
Na, pabuvo naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda vienerius metelius Europos Parlamente. Na, skandalingasis Nigelas Farage‘as, UKIP partijos lyderis ten sėdi nuo 2009-ųjų (beje, kaip tikras ir grūdintas euroskeptikas ten turėtų jaustis, maždaug, kaip koks Al Qaeda operatyvininkas kiaulienos šnicelių fabrike), na dar keletas, bet kad keturi, bet kad vienas pagrindinės opozicinės partijos, bet kad du valdančiosios koalicijos partijų lyderiai, to dar Europoje nebuvo.
Aišku, visi jie link šio europinio Everesto kopė savais keliais. Mažiausiai gali priekaištų ieškoti ir surasti Gabrieliui Landsbergiui. Žmogus į Briuselį išvažiavo pagal seną gerą konservatorių tradiciją, vadovaujantis kuria į EP siunčiami arba politikos tiranozaurai, arba inkubatoriaus reikalaujančios lėliukės, kurioms dar tik ateityje bus lemta išskristi spalvingais drugiais.
Ir niekas prieš metus negalėjo prognozuoti, kad Andrius Kubilius ims ir atsistatydins iš partijos lyderio pareigų, o Gabrieliui Landsbergiui teks laimėti rinkimus į atsilaisvinusią vietą. Taigi, nei šis, nei tas. Nei pradėtus dalykus Briuselyje mesti, nei partiją palikti likimo valiai.
Rolandas Paksas irgi nelabai ką teturėjo rinktis. Lietuvoje postų užimti negalėjo, o postų norėjosi. Negi grįši atgal į statybų verslą Chantų-Mansių srityje? Tai ir leido liūdnas dienas balaną žibindamas Europarlamento languose, laukdamas išganingo sprendimo iš Strasbūro teismo, kuris leistų vėl išskleisti sparnus po gimtąja padange.
Vis geriau nei jo partijos kolega Juozas Imbrasas, kuris viename susitikime su provincijos šviesuomene, iš visų savo eurodarbų sugebėjo nurodyti tik tai, kad parlamentaro alga padėjo namui stogą uždengti. Be jokių, pabrėžtume bankų kreditų ir kitokių išmislų.
Waldemaras Tomaszewkis (šekit, ėmėm ir parašėm vardą ir pavardę su visomis pageidaujamomis raidėmis, ir ką, nei pasaulis sugriuvo, nei internetas pakibo) irgi į Briuselį ne iš gero gyvenimo išvažiavo. Ten bet gali pasiskųsti liūdna žiauriausiais būdais persekiojamų lenkų dalia.
Aišku, skundus šiek tiek gadina tai, jog skųstis teišeina tąja pačia lenkų kalba. Na, dar gali paverkti į petį keliems Latvijos ir Estijos europarlamentarams, kurie rusiškai supranta geriau nei savo šalies valstybine kalba. Nes angliškai, ar vokiškai, kurią jis nurodo mokąs, aiman, teišeina tik katastrofos nuojata alsauojančios pabiros „Polak šeise sitjueišn, nou Namen, nou štrasen, kaput“. Čia, žinoma, jis nėra jokia išimtis mūsų politikos parnase.
Kone kiekvienas kandidatas į bele kokius rinkimus, savivaldos ar Europarlamento, nurodo sklandžiai šnekąs visomis pagrindinėmis indoeuropiečių šnektomis, o kai pakalbini, tai iš viso to lingvistinio aruodo belieka „Čiurlionis, Sabonis, Marčiulionis, Lytjueinija, okei?“
Ir, pagaliau, Valentinas Mazuronis, naujasis Darbo partijos lyderis. Europarlamentaudamas jis tik pratęsia seną gražią Viktoro Uspakicho tradiciją nešti šios partijos potencialą į Europą. Aišku, Viktoras tai greičiau darė šiek tiek kitokių motyvų vedamas – jam kiekvieni rinkimai tapdavo eiliniu slalomu tarp parlamentinės neliečiamybės ir tokio imuniteto panaikinimo.
Gi ponui Mazuroniui dabar nori nenori tenka spręsti aktualesnį klausimą – kaip prie Darbo partijos prijungti Tvarką ir Teisingumą, nesgi į Briuselį jis pateko pagal pastarosios, taigi ir toliau saugant šiteipos uždirbtą mandatą, nesigauna nei tvarkos, nei teisingumo.
Vieninteliai socdemai kol kas neeksperimentuoja su lyderiais Paulo-Henri Spaako rūmuose. Praeitais metais prisibandė su vienu europarlamentaru, kuris vienu ir tuo pačiu metu norėjo ir prezidentu tapti, ir savo kėdę minėtuose rūmuose išsaugoti, visiškai susipainiojo ir prakišęs rinkimus tik su palengvėjimu atsiduso. O dabar, premjeras-europarlamentaras, aišku, būtų kokybiškai naujas žodis politikos moksluose, bet skubėti neketinama.
A, tiesa, dar ir liberalai. Bet tie yra apskritai nepakaltinami, iš jų visas dabarties blogis, apie kurį čia net nepradėsime, kadangi tam reikia atskiro komentaro. Nebent pamnėsime, kad liberalai, iš savo įgimto bjaurumo, nusprendė atsikeršyti kitoms partijoms už tai, kad neturi nuosavo lyderio Briuselyje pačiu žemiausiu būdu – ėmė ir sustabdė „Air Lituanica“ veiklą. Ir stojo keliais reisais į Europos sostinę mažiau, o vadovauti savo partijoms lyderiams-tremtiniams tapo sunkiau.
Žodžiu, iki artimiausių Seimo rinkimų lieka šie tiek daugiau nei metai. Nei vienas iš keturių lyderių nepasinaudojo proga grįžti artėliau nacionalinės politikos dalyvaujant rinkimuose į atsilaisvinusią Seimo nario vietą Varėnoje.
Visi ir toliau verčiau rikiuos savo partijas nuotoliniu būdu. Reise Vilnius-Briuselis-Vilnius visuomet bus bent keturios užpildytos vietos. O artėjant 2016 metų rudeniui Paul-Henri Spaako rūmuose bus vis rečiau skambės Birutės daina.
Iki rinkimų, žinoma, po to viskas grįš į savo vėžes. Bent jau trijų lyderių atžvilgiu – tai tikrai.
