Nedarbo lygis Lietuvoje gegužės pradžioje siekė 8,9 proc. ir jau buvo smukęs žemiau tiek euro zonos šalių (11,1 proc.), tiek ES (9,7 proc.) vidurkio. Tačiau vis dar daug bedarbių tarp jaunimo iki 29 metų – darbo ieško 26 tūkst. jaunuolių ir tai neabejotinai skatina jų emigraciją.
– Kas lėmė nedarbo mažėjimą Lietuvoje – emigracija, kylanti ekonomika ar įdarbinimo skatinimo priemonės? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio.
– Pirmiausia atkreipčiau dėmesį, kad klasikinė užimtumo rodiklių sistema ne visada objektyviai atspindi realią padėtį darbo rinkoje. Tai taikytina naujoms ES narėms, kurios įsitraukė į atviros europinės darbo rinkos erdvę.
Lietuvoje emigracijos lygis – vienas aukščiausių ES. Padėtį mūsų darbo rinkoje veikia ne tik vidiniai, bet ir išoriniai procesai.
Žinoma, reikia džiaugtis, kad dabar Lietuvoje užimtumas didėja, bet smarkų nedarbo mažėjimą iš dalies lėmė ir emigracija.
Viena vertus, darbo rinkoje sumažėjo darbuotojų pasiūla. Kita vertus, apie pusė išvykstančių į užsienį nėra bedarbiai. Jie emigruoja ne todėl, kad neturi darbo, o tiesiog norėdami daugiau uždirbti. Jų netenkina maži atlyginimai arba darbo sąlygos Lietuvoje. Tai ypač būdinga jauniems emigrantams.
– Jaunimo nedarbas vis dar palyginti aukštas. Kokių aukštumų šis rodiklis siektų, jei jauni žmonės dar ir neišvyktų dirbti į užsienį?
– Lyginant su krizės metais, jaunimo nedarbas ypač smarkiai sumažėjo. Bet kai tai mums sako Europos Komisijos atstovai, susidaro įspūdis, kad jie nesuvokia, kas tai lėmė. Juk jaunimo emigracija dvigubai viršija bendrą išvykstančių gyventojų rodiklį.
Nesakau, kad jaunimo emigracija yra blogis. Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Bet susirūpinimą kelia, kaip tai atsilieps Lietuvai, jei vis didesnis žmonių skaičius išvyks dirbti svetur. Darbdaviams jau nelengva rasti kvalifikuotų darbuotojų ir įsisavinti naujas investicijas, didinti apyvartą.
– Ar mažinant nedarbą prisidėjo ir Darbo biržos priemonės, skatinančios bedarbių įdarbinimą?
– Dvi svarbiausios vidinės nedarbo mažėjimo priežastys – ekonomikos augimas ir darbo rinkos skatinimas. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) po krizės auga 2-3 kartus sparčiau nei ES vidurkis, tai skatina kurti naujas darbo vietas.
Turėjo įtakos ir Darbo biržos pastangos, pasinaudojus ES struktūrinių fondų parama, padėti bedarbiams. Žmonės įtraukiami į persikvalifikavimo programas. Tai brangiai kainuoja, bet kai kurioms teritorinėms darbo biržoms net nelengva rasti tiek norinčiųjų įgyti profesiją, kiek jos dabar gali finansuoti šiuos mokslus.
Be to, Darbo biržos gali subsidijuoti priimamus dirbti ar praktiką atliekančius bedarbius. Tai didina įsidarbinimo galimybes. Jau kyla kita problema – žmonės kartais vengia dalyvauti Darbo biržos programose.
– Iš tiesų Lietuvoje vis dar nemažai ilgalaikių bedarbių. Gal šie žmonės nejaučia paskatų dirbti ir linkę gyventi iš socialinės paramos?
– Net nereikia abejoti sakant „gal“. Čia viskas aišku.
Tyrimai rodo, kad pagrindinė priežastis, kodėl dalis žmonių nenori dirbti – jų netenkina darbo užmokestis. Žemi atlyginimai žlugdo mūsų darbo rinką, net, sakyčiau, žlugdo Lietuvą. Tai vadinčiau mūsų visuomenės vėžiu.
Žmonės, kurie gali pretenduoti tik į mažiau mokamas darbo vietas, neįstengdami uždirbti juos tenkinančio atlygio, renkasi žemo lygio, bet stabilią socialinę paramą ir įvairias kompensacijas.
Jie patenka į savotiškus skurdo spąstus. Jų vartojimo lygis menkas, bet ir dirbdami jie vis viena nepajėgūs užsitikrinti dvigubai trigubai aukštesnių pajamų, kurios leistų normaliau gyventi, todėl ir renkasi socialinę paramą, o retsykiais dar padirbėja nelegaliai.
Tačiau neramina ir kitas reiškinys. Žmonės, kurie gali pretenduoti į vidutinį ar net kiek aukštesnį darbo užmokestį, taip pat nėra juo patenkinti ir ieško išeities dviem būdais.
Vieni išvyksta dirbti į užsienį. Tai plati specialistų paletė – nuo santechnikų iki programuotojų.
Kita žmonių grupė lenda į šešėlį ir teikia visokias paslaugas nemokėdami mokesčių. Bet tai – tarsi vėžys alinantis Lietuvos socialinį organizmą.
– Kas dėl to kaltas ir ką daryti?
– Reikia mokėti didesnius atlyginimus. Vien raginimais nieko nepasieksi. Darbuotojai galėtų išsireikalauti kelti atlygį, jei būtų geriau organizuoti. Bet Lietuvoje stokojama ir organizuotumo, ir pilietinės drąsos.
Darbdaviai skundžiasi, kad didesnių atlyginimų mokėti jiems neleidžia žemas darbo našumas Lietuvoje. Bet ką rodo statistika?
Nuo 2008 iki 2014 metų darbo užmokestis Lietuvoje sumažėjo 6 proc., nors našumas išaugo net 12 procentų. Aišku, per krizę ir kitose šalyse buvo mažinami atlyginimai, bet Lietuvoje pats blogiausias darbo našumo ir užmokesčio santykis visoje ES.
Pavyzdžiui, Graikijoje vidutinis darbo užmokestis sumažėjo net 18 proc., Vengrijoje 11 proc., bet šiose šalyse smuko per šį laikotarpį ir našumas, o Lietuvoje – smarkiai augo.
Palyginkime kaimynines šalis. Latvijoje darbo užmokestis sumažėjo tik 3 proc., o našumas ūgtelėjo ne ką labiau nei Lietuvoje. Vis dėlto abiejose šalyse dar daugmaž panaši ekonominė politika.
Tuo tarpu Estijoje darbo našumas kilo lėčiau nei Lietuvoje – 10 proc., o vidutinis atlyginimas ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo 4 proc.
Geriausia padėtis Lenkijoje. Darbo našumas išaugo itin smarkiai – apie 20 proc., bet atlyginimai taip pat buvo padidinti net 12 proc.
Itin gerai kitokią darbo atlygio politiką iliustruoja Vokietijos pavyzdys. Čia darbo našumas per lyginamąjį laikotarpį kažkodėl sumažėjo 1 proc. Atrodytų, tai verstų mažinti šiaip jau aukštus vokiečių atlyginimus, bet jie vidutiniškai netgi išaugo 4 proc.
Uždarbio augimas lenkė darbo našumo kilimą Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, ypač Švedijoje, taip pat Bulgarijoje. Pastarojoje šalyje vidutinis atlyginimas augo trigubai sparčiau nei darbo našumas.
– Tačiau gal užmokesčiui atsiliekant nuo darbo našumo augimo Lietuva galės sukaupti kapitalo spartesniam ekonomikos kilimui ateityje?
– Priešingai, mes slopiname savo ekonomikos galimybes. Kovodami dėl Lietuvos patrauklumo pigia darbo jėga, pralaimime svarbesnę kovą – dėl darbo išteklių, kartu ir dėl investicijų. Blogiausia, kad taip žlugdoma Lietuvos žmonių ateitis.
Mums nereikia investicijų, ieškančių Lietuvoje pigios darbo jėgos. Toks kapitalas tik išnaudoja žmogų, alina visuomenę, griauna biudžetą.
Šių metų pradžioje Lietuvoje buvo viena žemiausia minimali mėnesio alga (MMA) ES. Per valandą minimalus darbo užmokestis siekė vos 1,82 euro. Latvijoje šis rodiklis yra 2,17 euro, Estijoje – 2,34 euro, Lenkijoje – 2,42 euro, nors vienam gyventojui tenkantis BVP, perskaičiavus pagal perkamąją galią, mūsų šalyje netgi aukštesnis.
Beje, skurstančioje Graikijoje minimalus darbo valandos atlyginimas – 3,35 euro, kone dvigubai didesnis nei Lietuvoje.
Tik Rumunijoje ir Bulgarijoje MMA dar mažesnė – atitinkamai 1,3 euro ir 1,06 euro. Tačiau jei bulgarai taip kels atlyginimus, kaip pastaraisiais metais, o mes tūpčiosime vietoje, jie pasivys mus maždaug per penkmetį.
Lietuvoje per narystės ES dešimtmetį žmonių pajamos augo lėčiau nei vidutiniškai Bendrijoje. Vadinasi, mes ne tik neartėjame prie ES vidurkio, bet net vis labiau atsiliekame.
ES sutarties pirmu punktu yra įrašyta sąlyga laikytis socialinio solidarumo principo. Europos Komisija gal net galėtų audituoti, kaip Lietuvos BVP paskirstomas pagal darbo užmokestį. Mums reikia labiausiai susirūpinti, kad socialiniai skirtumai būtų sumažinti.
– Kuo čia gali padėti siūlomas darbo santykių liberalizavimas ir naujas socialinis modelis?
– Darbo santykiai Lietuvoje tikrai nelankstūs. Tačiau liberalizuojant Darbo kodeksą, atsisakant perteklinės darbo vietų apsaugos, būtina atsvara – sparčiau augantys atlyginimai.
Suprantama, jei tik bus kalbama, kad reikia daugiau žmonėms mokėti, niekas nesikeis. Didinant darbo santykių lankstumą, tuo pačiu priemonių paketu būtina ir reglamentuoti darbo užmokestį taip, kad jis augtų.
Lietuvoje piktnaudžiaujama darbo apmokėjimo laisve. Reikia kuo skubiau parengti principus, kurie leistų harmonizuoti darbo ir kapitalo santykius – griežčiau kontroliuoti minimalaus ir maksimalaus atlyginimo mokėjimą, sieti pelną, viršpelnį ir darbo užmokesčio fondą.
