Kas tie žmonės su ausinėmis? Tai „Rimini Protokoll“ įtaigaus projekto „Remote Vilnius“ dalyviai. Jei sostinėje matėte būrį keistų ausiniuočių, Katedros aikšte žingsniuojančių atbulomis, žinokite: būtent jų kūnus pasiskolino ir liepė taip elgtis į ausines kalbantis bekūnis kompiuterinis balsas, pažadėjęs ateityje pasiskolinti ir jų protą.
Toks pažadas skamba grėsmingai tik iš pirmo žvilgsnio. Ne visai todėl, kad „Remote Vilnius“ – tik meninis projektas, tik teatras, kuriuo gali tikėti arba netikėti. Tad kodėl? Mat tai visai ne pažadas, o dabarties tikrovė.
Pavyzdžiui, ar bandėte sau paaiškinti, kodėl per televizorių žiūrėjote Sidabrinės gervės apdovanojimus, jei nė vieno ar bent daugumos nominuotų filmų nebuvote matę ir greičiausiai niekada nepamatysite?
Jums buvo smalsu. Norėjote žiūrėti, nes kažkas norėjo, kad jūs norėtumėte. Lygiai taip pat nesusimąstydami parduotuvėje įsigyjate tik tam tikros bendrovės dantų pastos pakuotę, nors pasirinkimas – milžiniškas.
Jei vis dėlto žiūrėjote Sidabrinės gervės apdovanojimų ceremoniją, turėtumėte prisiminti vieną iškalbingą sceną. Renginio vedėjai iš pradžių retoriškai paklausė, koks lietuvių filmas pastatytas pagal H.Drachmanno „Romaną kopose“?
Dauguma jūsų greičiausiai nežinojo. Bet jūs turėjote galimybę, kuria nedrįso pasinaudoti kultūros ministras Šarūnas Birutis, per ceremoniją to paties paklaustas. Kokia ta galimybė? Žinoma, kad „Google“, kuris, kaip sakoma, žino viską. O jei jis žino, žinote ir jūs.
Lietuvos kultūros ministras iš kišenės neišsitraukė išmaniojo telefono. Jis nusprendė sublizgėti ir ištarė filmo „Jausmai“ pavadinimą. Nepataikė. O juk galėjo pasakyti, kad nežino.
Tada nebūtų išsidavęs, kad mažokai išmano tiek apie A.Grikevičiaus ir A.Dausos „Jausmus“, tiek apie „Moterį ir keturis jos vyrus“, kurį A.Puipa susuko pagal „Romaną kopose“.
Ši scena – nei juokinga, nei graudi. Ji tiesiog iškalbinga. Argi ne taip pat elgiasi dauguma mūsų? Kuo mažiau žinome, tuo dažniau tariamės, kad viską žinome. Kuo mažiau išmanome, tuo aktyviau dalyvaujame protų kovose ir kitose džiaugsmingose šventėse, kurias mums kuria pramogų pasaulis.
Išdrįsti ištarti, kad ko nors nežinai, šiais kišeninės išmaniosios atminties laikais paprasčiausiai gėda. Ne fasonas, kaip sakoma. Tad visi esame krepšinio treneriai, visi skaitėme visas knygas, visi matėme Sidabrine gerve apdovanotus filmus.
Tik štai komandų, knygų ir filmų pavadinimų vis dažniau ieškome tame pačiame „Google“. Ironiška, bet, kaip kažkas yra pajuokavęs, netoli tas laikas, kai artimųjų vardų ieškosime internete. Galima dar žiauriau pajuokauti: ieškosime ir nerasime.
Kai Sidabrinė gervė garsiai skelbė savo išrinktuosius, „Poezijos pavasario“ baigiamajame vakare tyliai dalyvavo šio festivalio laureatai. Festivalio, kuris, skirtingai nei Sidabrinė gervė, laikosi įsitvėręs praeities ir niekaip nenori taikytis prie rėksmingos dabarties.
Nors tokia „Poezijos pavasario“ pozicija daug kam gali atrodyti keista ir juokinga, bet ji, atrodo, turi prasmės. „Poezija bando žmogų pristabdyti nuo monstriškai besiplėtojančios civilizacijos“, – ištarė šių metų festivalio laureatas V.Braziūnas.
Nors kova su monstrais labai dažnai baigiasi liūdnai, tarp V.Braziūno frazės eilučių galima įžvelgti ir tam tikrų šio laiko ženklų, susijusių su civilizacijos vystymosi kryptimi.
Ar pastebėjote, kad pastaruoju metu itin populiaru kalbėti apie skaitymo naudą? Kaip kalbama? Beveik taip pat, kaip mokykloje mums kalbėdavo, kad svarbu išmokti abėcėlę ir daugybos lentelę.
Kitaip tariant, įvairiausi skaitymo skatinimo projektai mus bando grąžinti prie pagrindų. Sakoma, kad skaityti sveika, bet net nesvarstoma, ką skaityti sveika, o ką nelabai.
Tai irgi nei juokinga, nei graudu. Tik iškalbinga. „Poezijos pavasaryje“ viešėjęs poetas iš Ukrainos B.Chersonskis kiekvieną dieną savo feisbuko profilyje paskelbia kokio nors meno kūrinio reprodukciją, kurioje pavaizduotas knygą skaitantis personažas. Tą reprodukciją poetas palydi dviem žodžiais: „Nepamirškite skaityti“.
Nors ši frazė gali pasirodyti lyg šauksmas tyruose, psichologai jai pritartų.
Daugybė tyrimų parodė, kad kokio nors termino paieška „Google“ ir popierinėje enciklopedijoje smarkiai skiriasi.
Pastaruoju atveju jūs paliekate smegenims laiko apdoroti rastą informaciją, taip pat ir įsiminti. Sąmonė paprastai draugiškai reaguoja į patį ieškojimo procesą. Jai tai patinka, ji tuo mėgaujasi.
Tuo metu „Google“ suteikia greitą galimybę ne apdoroti, ne įsiminti, o tik pasinaudoti ieškoma informacija.
Čia, vaizdžiai tariant, labai panašu į greituką, kurio metu tik užgesinama geismo liepsna.
Bet jei smegenys pripras prie greitukų, tas į ausines kalbantis bekūnis kompiuterinis balsas tikrai ištars: „Aš skolinuosi jūsų protą, o jūs eikite durnyn.“ Ir tai jau nebus tik meninis projektas ar teatras.
