Šį klausimą pavadinčiau ozolinos sindromu (menko išsilavinimo keturių vaikų mama per Lietuvos televizijas bando vadovauti riksmo paradui, į šuns dienas dėdama šalį, kurioje kažkodėl toliau su vaikais gyvena ir net neketina grįžti į gimtuosius Molėtus).
Bet tekstas – ne apie tai.
Šią savaitę praleidau bendraudama su Norvegijos lietuviais. Trijų romanų autorė rašytoja Rūta Mataitytė, gyvenanti Norvegijoje, ten dirbanti ir auginanti vaikus, jau seniai yra klaususi, kodėl laikausi nuošalyje nuo kovų prieš Norvegijos šmeižikus. Atsakiau jai trumpai ir aiškiai: Norvegija yra pati tinkamiausia šalis auginti vaikus – nematau jokio reikalo niekam įrodinėti savaime suprantamus dalykus.
Mano pačios duktė yra gimusi Norvegijoje 1991 metais, kai Oslo universitete lankiau kalbos ir žurnalistikos kursus. Tada kelis mėnesius gyvenau žurnalistų šeimoje ir savo akimis mačiau, kokie rūpestingi tėvai yra norvegai vyrai – dalijasi namų ūkio darbais, šeštadieniais paeiliui drožia į bendruomenės salę organizuoti užklasinės veiklos savo ir kaimynų vaikams. Visada ilgėsiuos taikios ir saugios Norvegijos.
Taip, sutinku: Norvegija irgi pasikeitė, kai vaikų gerovę ėmė reguliuoti privatus verslas, kurio tikslas – „pagerinti“ sąlygas kuo didesniam skaičiui vaikų, nes tik taip gausi piniginę paramą iš valstybės. Pripažįstu ir tai, jog nebendravau su žmonėmis, iš kurių buvo atimti vaikai ir negaliu įvertinti, ar jie dėjo pastangų suprasti Norvegijos įstatymus, ar nepagailėjo pinigų norvegų kalbos kursams ir ar tikrai suprato, dėl ko jiems reiškia pretenzijas „Barnevernet“ darbuotojai.
Tačiau per savaitę pasikalbėjau su 25 Norvegijoje gyvenančiais lietuviais ir paklausiau, ką jie iš tikrųjų galvoja apie tai, kas vyksta Norvegijoje. Žinot, ko labiausiai gailiuosi? Kad nesame žydai. Nes jie laikosi vieningai, kai ištinka bėda, o lietuviai net didžiausių tragedijų akivaizdoje sugeba pjautis ir konkuruoti, kuris už kurį yra reikšmingesnis ir svarbesnis nukentėjusių vaikų gynėjas.
Man buvo papasakotas pavyzdys apie tai, kaip lietuviukų gynėja latviška pavarde (vardo nerašau, tebūnie tai apibendrinimas) vyko organizuoti seminarų į lietuvių bendruomenes, kaip apsisaugoti nuo galvažudžių iš „Barnevernet“.
„Išgirdome krūvą gąsdinimų: bijokite nuolat, nepasitikėkite niekuo – kaimynai norvegai jus stebi ir skundžia dieną naktį. „Seminaras“ labiau priminė tendencingą isteriją, negu kvalifikuotą informaciją, kurią būtina žinoti imigrantams“, – sakė dviejų vaikų mama lietuvė, dalyvavusi mokyme.
Moteris buvo įsitikinusi, jog realybėje vyksta ne mokymai, o vertėjų, vertėjaujančių nukentėjusiems asmenims, kova dėl rinkos. Iš pradžių susireikšmini, prisistatai kaip patyręs žinovas, pripasakoji baisybių ir kontingentas – tavo.
Tačiau kas įvyko po to? Kitą dieną pasiekė laiškas, jog kalbėjusi moteris bijo dėl savo šeimos ir nenori viešinti savo pavardės.
„Ar jums grasina ir kas?“ – nustebusi paklausiau.
„O, čia verda tokios aistros dėl vadovavimo, kad sunku apsakyti. Vertėjos konkuruoja dėl klientų, nors ne visos pajėgios versti. Kad ir kaip būtų gaila nukentėjusių vaikų, protingi žmonės nuo neadekvačių triukšmadarių stengiasi atsiriboti“, – kalbėjo lietuvė.
Tą patį pakartojo ir kitos mamos. Jos sakė, kad užblokavo konsultantę socialiniuose tinkluose ir mano, jog nukentėjusias šeimas reikia ginti kvalifikuotesniems asmenims. Moterys teigė, kad jas konsultavusių asmenų gebėjimas kalbėti norvegiškai – per menkas, kad būtų galima jomis pasikliauti.
Šią savaitę buvo paskelbtas interviu su Oslo bendruomenės pirmininke apie Lina Baltrukoniene apie pirmą susitikimą su Norvegijos sostinės politikais, kurie pagaliau teikėsi išklausyti, ką šalyje patiria lietuvių, lenkų ir kitų imigrantų šeimos, turinčios vaikų.
Vėl baisus triukšmas – kodėl buvo kalbintas tas, o ne kitas žmogus? Bet esmė juk kita: pagaliau norvegų politikai išgirdo ir pripažino, kad reikia daryti tvarką.
Ką bandau čia pasakyti? Kiekviena nelaimė būna kam nors labai naudinga, nes suteikia progą lipt ant šieno kupetos ir garsiai rėkti. O tikrasis tikslas – kad ta košė kuo ilgiau tęstųsi, taptum didvyriu, pelnytum balų savo kaime ir vienoje kitoje televizijoje.
Labiausiai man įstrigo vienos pašnekovės frazė: „1991 metais Norvegija lietuvius gerbė, nes dar nežinojo, kad ją užplūs neraštingi“.
